Abby Green - Nebijok norėti daugiau

– Ar neturėtum žiūrėti, kur važiuoji? – Paklausė pabrėžtinai kaip mokytoja.

Tada Rafaelis liovėsi į ją žiūrėjęs, tačiau tarė švelniai, išdidžiai bei gundančiai:

– Cara, galėčiau vairuoti užsirišęs akis ir niekur neatsitrenkčiau.

Tą tai ji prisimena. Rafaelio lengvą ir savotiškai pavojingą žavesį. Pyktelėjusi ant savęs Sem ėmė žiūrėti į priekį ir susikryžiavo rankas ant krūtinės.

Kai jis pastatė automobilį ir jie išlipo, Mailas nebežinojo, ką daryti pirmiau: stovėti ir kruopščiai apžiūrėti automobilį ar eiti pasižiūrėti gyvūnų. Kokią akimirką berniukas atrodė tikrai nusiminęs, jį užgriuvo tokia jaudinanti pasirinkimo galimybė. Sem pervėrė kaltės jausmas – kitos kaltės – nes Mailui ligi šiol teikė įspūdžių tik vietinis parkas ir plaukimo baseinas.

Sem nustebo, kad jai nespėjus įsiterpti, Rafaelis pasilenkė prie Mailo ir pasiūlė:

– Piccolino, kai mes grįšim, automobilis tebestovės čia. Kodėl mums pirmiausia nenuėjus pasižiūrėti gyvūnų?

Mailo veidas tapo giedras kaip saulės apšviestas debesėlis, ir jis nusišypsojo parodydamas baltus dantukus.

– Klausau, kapitone, pirmiausia arkliukai. – Tada padavė Rafaeliui ranką ir ėmė traukti jį į tą pusę, kur norėjo eiti.

Akimirką Rafaelio akyse Sem pamatė neslepiamą jausmą, ir jai tai buvo taip svarbu, kad net suspaudė krūtinę. Pirmą kartą Mailas ištiesė rankutę, kad paliestų tėvą.

Segiodamasi šiltą liemenuotą striukę, Sem sekė paskui ir stengėsi nesijaudinti žiūrėdama į aukštą stiprų vyrą, o greta jo mažą guvų vaiką, tokių pat juodų plaukų.

Po keleto valandų Sem jau galėjo stebėti didvyrio garbinimo sceną, kurią buvo numaniusi. Mailas ką tik buvo paleidęs Rafaelio ranką, dabar buvo pakylėtas aukštyn ir rodė į kiaules pilname purvo aptvare.

Sem stengėsi pastebėti kokių nors ženklų, kad Rafaeliui greitai pabos – ji juk žinojo, kiek daug dėmesio Mailas kartais reikalauja, ir koks judrus yra – bet nieko nepamatė. Ją stulbino, kad vyras taip lengvai prisitaikė prie esamos padėties.

Rafaelis pažvelgė į Sem, ir ji paraudo, nes matydama Mailą ant Rafaelio rankų, susijaudino labiau, nei norėjo pripažinti.

Rafaelis surimtėjo ir tarė:

– Manau, dabar pats laikas.

Sem tuojau pat suprato. Rafaelis nori pasisakyti Mailui, kas esąs. Ją apėmė baimė. Kol Mailas nežinojo, kad Rafaelis jo tėvas, Sem lyg ir turėjo išeitį – gal tai nėra tikra. Gal tai sapnas. Bet tai buvo ne sapnas, ir ji suprato, kad nebegali priešintis. Rafaelis turi teisę pasakyti sūnui. Ir Mailas turi teisę žinoti.

Išpilta šalto prakaito Sem mėšlungiškai linktelėjo galvą.

– Gerai.

Kai Mailas nuodugniai apžiūrėjo visus gyvūnus, jie rado ramią vietelę, kur valgė dvaro sodybos kavinėje nusipirktą maistą, ir Sem švelniai paaiškino Mailui, kad Rafaelis yra jo tėvas.

Jautė, kad Rafaelis įsitempęs, ir jai suskaudo širdį. Jos sąžinė ir vėl buvo nerami.

Nenuspėjamas kaip visi trimečiai vaikai, Mailas nesureagavo, pažvelgė į Sem, tada į Rafaelį ir paklausė:

– Ar eisime dar kartą pasižiūrėti arkliukų?

Reikia pasakyti, kad Rafaelis neatrodė pernelyg nustebęs. Kai Mailas nusiropštė nuo kėdės ir nuėjo į kažką pasižiūrėti, Sem pasvarstė:

– Tikriausiai jam visko per daug…

Tačiau Rafaelis ją pertraukė ir ramiai tarė:

– Žinau, kad jis suprato. Kiek prisimenu, trimečiai vaikai daug ką pastebi ir supranta.

Kol Sem svarstė pasakytų žodžių prasmę, Rafaelis pakilo ir nusekė paskui Mailą.

Kai jie susėdo į automobilį, Mailas, sėdintis ant galinės sėdynės, ėmė be paliovos čiauškėti: Rafeli, ar matei kiaules? Rafeli, ar matei arkliukus ir ožkas? O viščiukus?

Apimta jausmų Sem žvelgė pro langą. Baigta. Rafaelis dabar iš tiesų Mailo tėvas. Kelio atgal nebėra. Taip ilgai laikė Mailą atskyrusi nuo tėvo. Ją degino ir graužė kaltės suvokimas.

Netikėtai jos ranka atsidūrė dideliame šiltame delne, ir jai sustojo širdis.

– Sem?

Pabūgusi, kad jis pamatys ją susikrimtusią, Sem, vengdama jo žvilgsnio, ištraukė ranką ir pasitrynė akį. Ji linksmai tarė:

– Man viskas gerai. Tik kažkas įkrito į akį.

Praėjus dviem savaitėms Sem stengėsi išanalizuoti bandymo rezultatus, tačiau kai protas atsisakė paklusti, supykusi metė rašiklį šalin. Pakilo nuo rašomojo stalo ir ėmė žingsniuoti gana dideliame gamyklos biure ir sukioti galvą į šonus, kad atsipalaiduotų raumenys.

Atrodė, jau amžiai praėjo nuo dienos, praleistos dvaro sodyboje. Po keleto dienų Mailas nedrąsiai ėmė vadinti Rafaelį tėčiu, tam Braidė pritarė plačiai šypsodamasi, Rafaelis džiaugėsi, o Sem pasijuto dar labiau pažeidžiama.

Braidė pasirūpino, kad Sem ir Rafaelis kasdien galėtų eiti į darbą kartu, ir patikino Sem, kad jai nereikės sukti galvos dėl Mailo priežiūros. Taigi per pastarąsias dvi savaites nusistovėjo tokia tvarka, kad Rafaelis veda Mailą į vaikų darželį kartu su Sem ar be jos, tada jiedu važiuoja į darbą ir grįžta, kai Mailui ateina laikas vakarieniauti. Tačiau Sem parodė ryžtingumą ir pareikalavo, kad trečiadieniais tedirbtų pusę darbo dienos, nes tokios tvarkos anksčiau laikėsi jiedvi su Braide.

Be to, jai prireikė parodyti valią, kai Rafaelis pradėjo imti viską į savo rankas. Vieną vakarą grįžę namo jie rado virtuvėje virėją, o Rafaelis atsargiai užsiminė, kad neteisinga, jog Braidė, kuri prižiūri Mailą, dar turi jiems gaminti valgį.

Nereikia nė sakyti, Sem puikiai matė, kad Braidė ne ką teatsiliko nuo Mailo – ji taip pat garbino Rafaelį. Dabar Rafaelis beveik kiekvieną vakarą paguldydavo Mailą į lovytę ir skaitydavo jam knygelę, o Sem pirmą kartą per visą tą laiką pasijuto nereikalinga.

Vykstant permainoms ir sumaiščiai, Sem teikė džiaugsmo tik tai, kad vėl dirba tiriamąjį darbą ten, kur automobiliai ir jų varikliai vos už kelių žingsnių. Ją nustebino Rafaelio gamyklos Anglijoje mastai. Tai buvo įrodymas, kaip toli jis pažengė per tuos trejus su puse metų. Kaip specialistė, būtų kažin ką atidavusi, kad būtų galėjusi dalyvauti tame procese, o ir dabar vadovavo grupei inžinierių bei mechanikų, kurie dėl Rafaelio neribotų investicijų visą savo kompetenciją skiria automobilių naujausių technologijų vystymui.

Viską nustelbė tai, kad ji dirbo pas Rafaelį. Vėl tokioje vietoje, kurioje nei tikėjosi, nei norėjo būti. Samanta jautėsi lyg vėl būtų ta mergaitė – nepatyrusi studentė, įsižiūrėjusi savo viršininką. Atidžiai jį stebinti. Jaučianti jį. Paraustanti jų žvilgsniams susitikus. Toks jausmas kėlė susierzinimą ir žemino. Ypač kai Rafaelis atrodė toks šaltas ir visaip stengėsi vengti Sem. Kreipdavosi į ją tik prie žmonių. Nesistengė užtikti jos vienos.

Net važiuodami į gamyklą ir atgal į namus, jie kalbėdavosi daugiausia apie Mailą ir darbą.

Sem sugniaužė kumščius, jai maudė visą kūną. Buvo patenkinta. Tikrai buvo patenkinta. Nenorėjo, kad istorija pasikartotų. Nė už ką gyvenime. Buvo paprasčiau, kai Rafaelis jos nekentė; dabar, kai tarp jų įsivyravo tos netvarios paliaubos, bendrauti tapo sudėtingiau.

Sem pažvelgė į sieninį laikrodį ir pamatė, kad jau vėlu. Paprastai Rafaelio asistentas paskambindavo ir pranešdavo, kad Rafaelis jau išeina. Liovusis apsimetinėti, kad dirba, o ne laukia Rafaelio, Sem nutarė baigti darbą ir pati jį susirasti. Praneš jam, kad važiuoja namo. Jis pasiūlė jai naudotis vienu iš automobilių, jei kada prireiktų, taigi dabar turbūt pats laikas parodyti šiokią tokią nepriklausomybę.

Eidama į jo kabinetą pastebėjo, kad aplinkui tylu, dauguma darbuotojų, inžinierių bei mechanikų jau buvo išėję. Ištaigingas biuro laukiamasis buvo tuščias, o sekretorės rašomasis stalas buvo sutvarkytas.

Akimirką ji padvejojo prie durų, tada pasibeldė. Po kurio laiko išgirdo jį garsiai šūktelint:

– Prašau.

Rafaelis pakėlė akis nuo telefono aparato ir šiek tiek suraukė kaktą, kad jam trukdo, o kai pamatė, jog įėjo Sem, atgijo, ir tai buvo lyg pasityčiojimas iš jo bergždžių pastangų suvaldyti įsišėlusius hormonus. Pamačiusi, kad jis kalba telefonu, Sem sustojo ir mostelėjo ranka, jog išeina, bet visa jame stojo piestu, ir jis iškėlė pirštą rodydamas, kad ji palauktų.

Sem uždarė paskui save duris, o jam iš jaudulio kaito kraujas. Ištisas dvi savaites Rafaelis manė gerai darąs, kad jos vengia. Tačiau visai nesvarbu, kaip toli nuo jos jis būtų, regėjo ją visur. Blogiausia buvo naktimis namuose – jaukiuose šeimos namuose, kur jo sūnus miegojo kitame koridoriaus gale – o jis tegalėjo galvoti, kaip įeis į Sem miegamąjį, nurengs ją ir giliai panirs tarp jos ilgų kojų.

Jis visas įsitempė, ir jam tapo apmaudu, kad nebegali valdytis. Pašnekovas kitame laido gale kalbėjo toliau, tačiau ką jis sakė, Rafaeliui seniai jau buvo nebeįdomu. Kai Sem nusisuko, kad apžiūrėtų vieno iš jo sukonstruotų automobilių modelį, jis alkanu žvilgsniu ėmė tyrinėti jos nugarą, kojas, grožėjosi liekna figūra ir apvaliais sėdmenimis.

Jai šiek tiek pasisukus šonu, jis žvelgė į krūtų iškilumus ir bematant prisiminė, kaip užtiško Prosecco vyno ant jos krūties spenelio, ir šis tapo kietas kaip akmuo… Rafaelio viršutinę lūpą nusėjo prakaito lašeliai. Tai jau buvo nebepakenčiama.

Jis greitai baigė pokalbį telefonu ir liovėsi apsimetinėjęs, kad valdosi. Sem atsisuko veidu į jį, ir jis paklausė šiurkščiau, nei norėjo:

– Ko tau reikia?

Ji išraudo, o Rafaelis nutildė prabylantį sąžinės balsą. Po velnių ją pačią ir jos gebėjimą priversti jį pasijusti niekšu.

– Aš tik… jau po šešių. Paprastai mes jau būname išvykę.

Tie mes smogė jam gana smarkiai. Jis pakilo ir pamatė Sem išplėstas akis. Tas žvilgsnis vėl sujaudino Rafaelį, ir jis vėl mintyse ją keiksnojo.

Jam išsprūdo savaime:

– Manau, tai klaida.

Ji suraukė antakius.

– Kokia klaida?

– Tu… čia. – Po perkūnais, net nebegali suregzti rišlaus sakinio. Jai ten tebestovint, jis įsivaizdavo ją nuogą, jam atsiduodančią, teikiančią palengvėjimą, kurį patirdavo tik su ja. Pastarąsias dvi savaites matant ją gamykloje jį ėmė persekioti jausmas, kad tokias akimirkas jau yra patyręs.

Ji vis dar buvo suraukusi antakius, bet stovėjo rami.

– Aš… čia… Ką nori pasakyti, Rafaeli?

Kodėl tyliu žemu balsu tariamas vardas lyg apraizgė jo jausmus, dar labiau sustiprėjusius?

Galynėdamasis su jį užliejusiomis geismo bangomis, jis košė pro sukąstus dantis:

– Neturėjau versti tavęs čia dirbti. Tai buvo blogas sumanymas.

Akimirką jos ryškiai spindinčiose pilkose akyse blykstelėjo skausmo liepsna, Rafaeliui nemaloniai priminusi kitą dieną kitame biure prieš ketverius metus.

Ji ryžtingai tarė:

– Maniau daranti viską, ko tu nori – per savaitę čia įkūrėme tyrimų laboratoriją. Žinau, kad reikės įdėti daug darbo, bet dar tik dvi savaitės…

Rafaelis mostelėjo ranka, kad ji liautųsi.

– Aš ne apie tai.

Ji paklausė skausmingu balsu:

– Tada apie ką?

Rafaelis panoro nusijuokti. Argi nemato, kaip jis jos trokšta? Jis gi jautėsi kaip laukinis žvėris, besivejantis grobį.

Vyras niūriai nusišypsojo.

– Apie tave. Vienareikšmiškai. Galvojau, kad man pavyks. Bet negaliu. Manau, kad tu turi grįžti į universitetą… kas nors kitas gali čia vadovauti.

Sem stovėjo priešais jį tiesi, blykčiojančiomis akimis – šįkart apimta pykčio ir dar nežinia kokio kito sunkiai apibūdinamo jausmo.

– Mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis tik dėl tavo atkaklumo, Rafaeli, o dabar, kai nebegali manęs daugiau pakęsti, manai galįs vėl manimi atsikratyti? Atrodo, smarkiai perlenki lazdą trokšdamas vadovauti, tiesa? Ką gi, jei jau nusprendei, kur, tavo nuomone, yra mano vieta, tada nebėra ko rūpintis. Pasitraukus tau iš kelio, man bus tik geriau.

Ji drebėjo apimta bejėgiško pykčio. Norėjo prieiti ir skelti Rafaeliui antausį. Stipriai. Lygiai kaip prieš ketverius metus. Niekas nepasikeitė per tą laiką. Ji stovi priešais Rafaelį jo biure, o jis ją atstumia. Vėl.

Kaip ir anksčiau Sem pabūgo, jog bematant palūš, taigi pasileido bėgti durų link. Tačiau jai prakaituotais delnais pabandžius jas atidaryti, durys vėl užsitrenkė, ir ji suspiegė iš baimės pajutusi sau už nugaros tvirtą ir stiprų vyrą.

Samanta apsisuko, pamatė plačią Rafaelio krūtinę ir pakėlė akis. Jausmai veržėsi iš krūtinės. Akys liepsnojo.

– Išleisk mane iš čia, greičiau.

Stiprus skausmas susimetęs moters pilve išgirdus jį aiškiai sakant, kad nebegali kasdien jos matyti, nė nemanė liautis.

– Ne taip supratai. – Rafaelis iškošė įtempęs žandikaulį, rodos, nekreipdamas dėmesio į jos pasakytus žodžius. Ranką pakišo jai po plaukais ir braukė per sprandą, o jai ėmė gniaužti kvapą. Jo akys buvo lyg žali brangakmeniai. Jos blykčiojo.

Sem kentė skausmą, pasiryžusi to neparodyti, tačiau ją žeidė Rafaelio artumas – jis buvo taip arti, kad krūtine beveik lietė jos krūtis. Jos sustandėjo, apsunko, o speneliai tapo kieti lyg akmenėliai.