– Kas gi čia? – atsainiai paklausė Sem nuo laukujų durų, kai Rafaelis mitriai prisegė Mailą automobilio kėdutėje prieš veždamas paplaukioti.

Jis tik abejingai į ją žvilgtelėjo.

– Tai automobilis, Sem. Patogesnis automobilis vaikui, manau, su tuo sutiksi…

Sem pasijuto lyg stovinti ant bedugnės krašto. Rafaeliui išvykus su besižavinčiu Mailu ant užpakalinės sėdynės, ji tegalėjo galvoti apie tai, kaip Rafaelis – vienas iš jos sutiktų mėgėjų pasipuikuoti, ir ko gero pats didžiausias – iš ūžautojo su sportiniu automobiliu, nespėjus nė mirktelėti, virto vyru su vaiku ir saugiu automobiliu. Tai dar labiau erzino Sem. Ji su baime žvelgė į visus tuos pokyčius ir jų pasekmes…

Išgirdusi triukšmą įsitempė, nes pajuto, jog Rafaelis virtuvėje stovi jai už nugaros. Pasijuto pernelyg pažeidžiama, kad į jį atsigręžtų.

– Noriu, kad judu su Mailu vyktumėte su manimi į Milaną.

Kokią akimirką Sem stovėjo lyg sustingusi, tada ėmė lankstyti paklodę, lyg jis nebūtų pranešęs tos stulbinančios naujienos. Nepasitenkinimas savimi, juo, nepatenkintas lytinis potraukis draskė ją iš vidaus ir prakalbus pasigirdo jos balse.

– Ką čia kalbi, Rafaeli? Juk negalime taip imti ir vykti su tavimi į Milaną.

Nekantrus Rafaelis suirzo:

– Sem, negaliu kalbėti, kai tu nusigręžusi. – Jo balsas pasikeitė, tapo šiurkštesnis. – Kai tu tokia žavi. O tavo užpakaliukas su tais džinsais… Dio, ar žinai, kaip man buvo sunku prie tavęs nė neprisiliesti visą savaitgalį?

Sem tuojau pat atsisuko, užkaitęs kraujas pradėjo plūsti į visas jautriausias vietas. Iš nusilpusių rankų iškrito paklodė.

Nepaisant to, kad visą savaitgalį troško to paties, ji sušnypštė:

– Liaukis. Draudžiu taip kalbėti su manimi. Tik ne čia, kai namuose Mailas.

Rafaelis stovėjo atsirėmęs į durų staktą, gana toli. Žvelgė į ją primerkęs akis, nužiūrinėjo jos džinsus bei marškinius. Jis rimtai pripažino:

– Suprantu. Dėl to paties ir aš susilaikiau.

Sem nurimo išgirdusi jį pripažįstant, kad svarbiausia rūpintis Mailu. Pasijuto pažeidžiama, tarp kojų ėmė skausmingai tvinkčioti.

Ji pakėlė paklodę ir įbruko ją tiesiai Rafaeliui į rankas.

– Štai tau švarūs lovos skalbiniai.

Rafaelis spėjo pačiupti krintančią ant grindų paklodę. Jis vėl kietai suspaudė lūpas.

– Tai kaip? Ar girdėjai, ką sakiau apie Milaną? Noriu, kad judu su Mailu vyktumėte su manimi šią savaitę.

Pagalvojus, kad teks grįžti į nusikaltimo vietą, Sem vėl apėmė dviprasmiški jausmai. Ji apsisuko ir išpyškino:

– Tai nerealu, Rafaeli. Negali taip pranešti…

– Dio, Sem.

Sem net suspigo nustebinta gerklinio Rafaelio balso ir pamatė jos mestą paklodę, skrendančią jai virš galvos ir kaip pakliuvo krintančią ant skalbinių krūvos. Tada pajuto didžiules rankas, sukančias ją aplink, kol vėl priešais pamatė paniurusį veidą.

– Sem, aš… – Jis nutilo. Pažvelgė jai į lūpas ir tik vėl ištarė: Dio, dar kažką sumurmėjo itališkai ir prisitraukė ją.

Rafaelis prispaudė savo degančias lūpas prie jos lūpų, ji bematant užsiliepsnojo, kiekviena kūno dalimi veržėsi prisiglausti prie jo tvirtos figūros.

Apimta nesuvaldomo geismo ir prieštaravimų, sudejavusi Sem pasidavė meistriškoms Rafaelio lūpų bei liežuvio glamonėms. Tada savisaugos likučiai įveikė beįsiplieskiančią aistrą, Sem įgavo jėgų ir išsilaisvino. Ji pažvelgė į Rafaelio veidą ir vos neištirpo, o tada pastebėjo nuožmų žvilgsnį. Įrėmė ranką jam į krūtinę, tačiau taip buvo tik blogiau, nes pajuto plakant vyro širdį.

– Mes negalime. Tik ne čia…

Rafaelis nusišypsojo, bet nelinksmai.

– Gal turėtumėm užsisakyti kambarį viešbutyje, nes jauti silpnybę tokioms išdaigoms.

Tai davė Sem impulsą veikti, ir ji skuodė iš tos vietos, apibėgo Rafaelį ratu, sukryžiavo rankas ant išdavikiškai tvinkčiojančios krūtinės. Tada tarė tyliu, pilnu pykčio balsu:

– Neturi teisės manęs kaltinti, kai pats, man išvykus iš Italijos, vos po savaitės įšokai į kitos moters lovą.

Rafaelis suraukė antakius. Atrodė tuoj pratrūks.

– Apie ką, po paraliais, tu kalbi? Nebuvau aš su niekuo.

Sem atžariai nusijuokė, nes stengėsi paslėpti, jog įsižiebė kai kas trapaus. Viltis.

– Na, ne visai taip – mačiau tavo nuotrauką per visą puslapį su italų televizijos įžymybe.

Rafaelis žiojosi kažką sakyti, bet Sem pakėlė ranką, kad jis tylėtų.

Ji įnirtingai patikino:

– Man nesvarbu, Rafaeli. – Melas.

Kvailas kaltės jausmas dėl savo pačios meilės ryšio kėlė jai dar didesnį pyktį.

– Net jei būčiau tau pasakiusi apie Mailą, vis tiek nebūtume tapę laiminga šeima. Juk man sakei, ką galvoji apie vedybas, ir kad niekada gyvenime nevesi.

Sem liovėsi kalbėti, tik sunkiai kvėpavo ir pastebėjo, kad Rafaelio veidas visai bejausmis. Aišku, kad jam nepatiko tai, ką ji priminė.

– O aš prisimenu, kad tu iš visos širdies pritarei, Sem. Ar nekalbėjai, kad pamačiusi tėvą, verkiantį prieš tavo motinos nuotrauką, pabijojai dėti per daug vilčių į vieną žmogų, nes gali jį prarasti ir likti vieniša visą likusį gyvenimą?

Sem suspazmavo skrandį. Akimirką susvaigo galva, tada nuoskauda ir pažeminimas užliejo ją lyg potvynio banga. Ji buvo su juo tokia atvira. Išsipasakojo kiekvieną smulkmeną. Lyg jam būtų buvę įdomu! Argi ne taip ji elgėsi? Po mėnesio, praleisto jo lovoje, argi nebuvo pasirengusi visiškai juo pasitikėti, bet tada suprato, kaip baisiai klydo.

Kad pakeistų pokalbio temą, iš siaubo Samanta pasakė pirmą į galvą atėjusį dalyką.

– Ką norėjai pasakyti… kai užsiminei apie Milaną?

Rafaelis sukando dantis, bet jai labai palengvėjo, kai pamatė, kad jis atsileido.

– Noriu nuvežti Mailą, kad susipažintų su savo seneliu – mano tėvu. Kad aš turiu sūnų, anksčiau ar vėliau bus paskelbta spaudoje, ir noriu, kad Umbertas jau būtų susipažinęs su juo. Be to, tėvas jau senas ir silpnos sveikatos… Bijau, kad tik nenumirtų.

Žodžiai buvo ištarti be jausmo, ir tai Sem šiek tiek sukrėtė. Rafaelis mažai pasakojo apie savo tėvą, tik buvo minėjęs, kad jis gyvena netoli Milano Bergame, ir kad ten persikėlė, kai šeimos verslas žlugo, ir jie viską prarado. Sem žinojo, kad Rafaelis pirmiausia atpirko Falkonės palazzo netoli Milano, ir ten gyveno ketverius metus.

Būdama su Rafaeliu Samanta nesusitiko su Umbertu Falkone, bet priešingai sveikam protui smalsumas buvo sužadintas, nes magėjo pamatyti kitą Rafaelio gyvenimo pusę. Ir taip pat įsitikinti, kad Mailas turi bent jau vieną gyvą senelį.

Rafaelis tęsė:

– Kitą savaitę jis atvyksta į Milaną, kad jam atliktų įprastą medicininį patikrinimą, jis apsigyvens šeimos palazzo, esančiame netoli nuo miesto. O ir aš turiu grįžti keletui dienų, nes dalyvausiu tarybos susirinkime ir tuo pat metu apsilankysiu gamykloje. Tam turėsiu puikią progą.

Sem vis dar priešinosi, nors darėsi įdomu.

– Puiki proga tau, galbūt… Mailas neis į darželį, kaip įprasta. Ir kaip su mano darbu?

Rafaelio lūpa persikreipė.

– Prašyčiau, nejaugi tikrai manai, kad patikėsiu, jog Mailui bus padaryta nepataisoma žala, jei jis keletą dienų nenueis į darželį? Ir… – tos akys smigo į ją tarsi lazerio spinduliai. – Manau, tavo viršininkas bus labai sukalbamas ir leis pasiimti laisvų nuo darbo dienų.

Labai patenkintas savimi Rafaelis palaidojo paskutinę Samantos viltį išsigelbėti.

– Kalbėjau apie tai su Braide, kai buvome susitikę lauke šiek tiek anksčiau, ir ji pasakė, kad bus laiminga galėdama su mumis vykti į Italiją, kur padės mums prižiūrėti Mailą. Ji pasisakė, kad būdama pamaldi katalikė visada norėjo aplankyti Romą, o aš jai pažadėjau, kad prieš grįždami namo ten užsuksime…

Sem sugniaužė kumščius ir prispaudė rankas prie šonų.

– Tai žemos ir niekingos užmačios, Rafaeli.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Vadink kaip nori, Sem, bet, tikiuosi, turiu teisę į šiokias tokias užmačias. Po dviejų dienų tu, Mailas ir Braidė skrisite su manimi į Italiją, todėl geriau imk ruoštis.

Sem žiūrėjo, kaip Rafaelis pasisuka ir išeina, ir pasidavė pykčiui. Be abejo, jis viską suplanavo nuo pradžių ligi galo, persikėlęs į jos namus ir parodęs, kad gali eiti į kompromisus dėl savo sūnaus gerovės, jis ją užliūliavo suteikdamas apgaulingą saugumo pojūtį. Rafaelis dabar parodė savo tikrąjį veidą: jis trokšta vadovauti.

Tačiau blogiau už viską buvo tai, kad sunku, bet teks grįžti į tą vietą, kur viskas ir prasidėjo. Jei jau ji vos ištveria čia, kaip bus, kai teks susidurti akis į akį su praeitimi?

Po dviejų dienų, pagal Rafaelio savavališkus nurodymus jie sėdėjo asmeniniame lėktuve, kuris priklausė Rafaelio jaunesniajam įbroliui, graikų aviacijos ir kelionių milijardieriui Aleksijui Christakos.

Braidė tyliai žavėjosi prabanga, o Mailas buvo lyg supurtytas limonado butelis – bet kurią minutę galėjo pokštelėti. Kiekviena dienos akimirka jam atskleisdavo vis naujų neapsakomų lobių, ir dabar Sem žiūrėjo į jį klūpantį ant gretimos sėdynės ir stebintį, kaip gatvės ir namai vis labiau tolsta.

Mailas pirmą kartą gyvenime skrido lėktuvu ir bematant ėmė dairytis naujo mylimo žmogaus: Rafaelio. Rodydamas putliu piršteliu jis vis kartojo: Žiūrėk, tėti, žiūrėk!

Sem taip stipriai suspaudė širdį, kad turėjo pridėti ranką prie krūtinės, lyg tai padėtų nuraminti liūdinantį, bet kartu malonų skausmą bei nerimą. Kaip jai patikėti, kad Rafaeliui nepabos, ir jis nedings iš jų gyvenimo, nepaliks Mailo vieno? Ir jos… Sem net nesinorėjo apie tai galvoti.

Jie dabar skrido kreiseriniu greičiu, Rafaelis atsistojo, ir patogus dešimties sėdimų vietų lėktuvas pasirodė labai mažas. Jis ištiesė Mailui ranką.

– Ar nori pamatyti lakūno kabiną?

Vos tik jis tai pasakė, Mailas pašoko nuo sėdynės ir pribėgo prie jo. Rafaelis pakėlė berniuką ant rankų. Mailas net nepažvelgė į Sem, ar ji pritaria.

Sem pajuto, kad akis ėmė graužti paikos ašaros ir nusisuko, bet išgirdo Braidės balsą iš kitos praėjimo pusės:

– Geras jis žmogus. Pasirūpins jumis abiem.

Sem iš visų jėgų stengėsi susitvardyti, pažvelgė į Braidę ir nusišypsojo pro ašaras. Niekas nepraslydo pro šios moters akis, ji matė, kokia Sem buvo priblokšta, kai grįžo namo iš Italijos. O tėvas nieko nepastebėjo, buvo taip užsisklendęs savyje, kad vargu ar matė, jog ji nėščia. Kai Mailas atsirado namuose, tėvas tik kilstelėjo antakį ir toliau elgėsi taip, lyg Mailas visados būtų buvęs.

Sem ištiesė Braidei ranką ir spustelėjo.

– Kaip gerai, kad tu čia.

– Ir aš džiaugiuosi, meilute, – tarė Braidė, o tada džiugiai pridūrė: – Susitiksiu su popiežiumi!

Sem nusijuokė:

– Žinau, jog Rafaelis daug gali, bet nesu tikra, kad jo įtaka taip toli siekia.

– Nesi tikra, kad mano įtaka siekia ką?

Sem įsitempė ir pamatė į ją įsmeigtas žalias Rafaelio akis. Ji paraudo ir išlemeno:

– Nieko… Mailui reikia pavalgyti. Jis turbūt alkanas.

Braidė pakilo nuo sėdynės ir paėmė Mailą Rafaeliui iš rankų.

– Pasikalbėsiu su skrydžių palydove, ką nors jam rasime.

Kai jie nuėjo, Rafaelis atsisėdo į Braidės vietą ir ištiesė ilgas kojas praėjimo link. Šiandien jis buvo tikras italų vyro elegancijos įsikūnijimas – dėvėjo tamsiai pilką kostiumą, baltus marškinius ir buvo pasirišęs kaklaraištį. Bet Sem žavėjo jo natūralus patrauklumas, slypintis po rafinuotumu.

– Žinai, kad nemandagu kalbėti apie žmones jiems už akių, – pastebėjo Rafaelis visai be apmaudo.

Sem tas Rafaelio mandagumas pasirodė įtartinas. Jis, be abejo, džiaugiasi galėdamas grįžti į sau įprastą aplinką.

Vengdama jo žvilgsnio Sem šyptelėjo.

– Nėra ko nerimauti. Tavo antroji pagal eilę gerbėja kalba apie tave tik gerai.

– Ne taip, kaip tu…

Norėdama išsklaidyti netikėtai kilusią įtampą Sem skubiai paklausė:

– Tavo tėvas… ar jis žino, kad mes atvykstame?

Rafaelis atsilošė. Kažkur toli buvo girdėti linksmas Mailo čiauškėjimas.

Sem nepraslydo pro akis, kad paminėjus tėvą, Rafaelis tapo santūrus.

– Kalbėjausi su juo telefonu ir jam paaiškinau.

– Kaip jis sutiko naujieną… kad turi vaikaitį?

Rafaelis suspaudė lūpas.

– Jis nekantrauja susipažinti su naująja karta.

– Judu nelabai artimi, tiesa?

Rafaelis pažvelgė į ją ir beveik kaltindamas paklausė:

– Iš kur tu žinai?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Niekada daug apie jį nepasakojai. Ir žinau, kad tėvas tavęs neaugino.

– Neaugino, – pripažino Rafaelis. Dar labiau sučiaupė lūpas ir Sem panoro ištiesti ranką ir jį paliesti. Moteris sugniaužė kumščius ir pasidėjo ant kelių.

Rafaelis nenoromis pasakojo:

– Mama jį paliko, kai man buvo treji, ir išsivedė mane su savimi. Tėvas buvo tokios būklės, kad nebūtų pajėgęs manimi rūpintis, net jei ji būtų norėjusi mane palikti.

Akimirką Sem prisiminė tą dieną, kai jie pasakė Mailui, kas yra Rafaelis, ir kai Rafaelis padarė tą mįslingą pastabą, kad ir jis buvo trejų. Matyt, turėjo omenyje šitai.