– Aišku, tavo motina nebūtų taip pasielgusi?..

Rafaelis nustebęs kilstelėjo antakį.

– Nejaugi? Tada kodėl ji apleido mano vyresnį įbrolį? Savo pirmagimį sūnų?

Sem tik žioptelėjo.

– Tu turi dar vieną brolį?

Lyg apgailestaudamas Rafaelis greitai atsakė:

– Jis pasirodė visai netikėtai per motinos laidotuves. Mudu su Aleksijumi net nežinojome, kad jis yra… Na, prisiminiau mūsų trumpą susitikimą, kai buvau mažas, bet maniau, kad tai sapnas.

Sem tarė lyg ir sau pačiai:

– Taigi, Mailas turi du dėdes…

Rafaelis nusijuokė.

– Nėra ko rūpintis, nepanašu, kad artimiausiu metu susibursime visi į vieną didelę šeimą. Aleksijus užsiėmęs savo imperija, o Cezaris visai nenori su mumis bendrauti.

Tada praėjimu atbėgo Mailas, čiupo Rafaelį už rankos ir ištempė jį iš sėdynės.

– Pusryčiai paruošti!

Rafaelis leidosi tempiamas ir ištiesė ranką Sem.

Po jųdviejų pokalbio ji jautėsi sutrikusi ir šiek tiek pažeidžiama. Šios savo gyvenimo dalies Rafaelis jai dar nebuvo atskleidęs. Sem padavė ranką ir leidosi pakeliama nuo sėdynės. Vyras tvirtai laikė jos ranką, kol jie ėjo į kitą lėktuvo galą, bet Sem nepasirodė, kad šis gestas būtų labai romantiškas. Priešingai, jis priminė, kad jie turi nebaigtų reikalų.

Rafaelio palazzo buvo tokie patys, kokius ji prisiminė: įspūdingi ir gražūs. Vešlūs žali sodai buvo puikiai suplanuoti. Šiek tiek apsilaupiusių rūmų didybė slėpė didžiulę prabangą. Prieš ketverius metus Rafaelis vis dar organizavo jų atstatymo darbus, o dabar viskas buvo baigta.

Kol jie ėjo prie pagrindinių laiptų, Sem net nepajuto, kokia buvo įsitempusi, bet Mailas gailiai pasiskundė:

– Oi, mamyte, per stipriai. – Samanta tuojau pat atgniaužė ranką.

Juos pasitiko kita namų ekonomė, ne toji, kurią prisiminė Sem, ir Rafaelis pristatė, kad tai Luiza. Ji nieko nelaukusi nurodė vairuotojui, kur nešti lagaminus. Braidė net išsižiojo iš sukrėtimo bei nuostabos, o Sem vos susilaikė neėmusi isteriškai juoktis, tada pasirodė pasikūprinęs vyras su lazda rankoje.

Jis kažką garsiai pasakė itališkai, ir Sem pamatė, kaip įsitempė priešais ją stovintis Rafaelis. Ji ir vėl susijaudinusi panoro jį paliesti, nuraminti.

Rafaelis trumpai paaiškino:

– Angliškai, tėve. Jie nekalba itališkai.

Senasis vyras sušnarpštė ir priėjo arčiau. Jo akys buvo giliai įdubusios ir tokios tamsios spalvos, kad atrodė juodos, jos žibėjo griežtų bruožų veide, o raukšlės bylojo apie senolio amžių ir patirtą nusivylimą.

Mailas glaudėsi prie Sem, ir ji pakėlė sūnų ant rankų.

– Na? – suniurnėjo Umbertas. – Kur mano vaikaitis?

Dvejodama Sem žengė į priekį ir atsistojo šalia Rafaelio. Pajuto, kad jis apkabino ją per liemenį, o ji nenorom palinko į jo pusę ir apsidžiaugė ta parama.

– Tėve, čia Samanta Rurk, mūsų sūnus Mailas ir Sem draugė Braidė.

Mūsų sūnus.

Sem sveikindamasi linktelėjo galvą. Vyras, rodos, rijo juos savo juodomis akimis. Jis nieko nesakė. Tada, didžiam Sem nustebimui, Mailas ėmė rangytis, kad išsilaisvintų, ir ji turėjo pastatyti jį ant žemės.

Sulaikiusi kvapą Sem stebėjo, kaip Mailas eina prie senelio. Ji norėjo truktelėti jį atgal, lyg iš pavojaus nasrų, ir net sujudėjo. Bet Rafaelis sugriebė ją už riešo ir sustabdė, ir Sem pajuto jo tvirtybę. Netgi dabar…

Mailas sustojo priešais vyrą ir paklausė su vaikišku naivumu:

– Kam jums lazda?

Vyras kurį laiką į jį žiūrėjo, o tada garsiai nusijuokė.

– Dio, Rafaeli, tikras tavo paveikslas, kai buvai jo metų. Jis Falkonė – nėra ko abejoti.

Rafaelis taip stipriai suspaudė Sem liemenį, kad ji pakėlė akis, tačiau pamatė, kad jis sukandęs dantis, ir kad trūkčioja veido raumuo. Jai nespėjus nieko pasakyti ar padaryti, Rafaelis ją paleido, nuėjo ir pasilenkė prie Mailo, kuris su pasitikėjimu į jį įsikniaubė.

Rafaelis kimiai tarė:

– Čia tavo senelis, piccolino.

Umbertas Falkonė ištiesė vaikaičiui ranką.

– Malonu susipažinti.

Mailas nusišypsojo, paėmė senelio ranką ir ėmė smarkiai purtyti, ir Umbertas juokingai susiraukė. Mailas sukikeno ir pažvelgė į Rafaelį.

– Ar dabar galime žaisti?

Rafaelis atsistojo vis laikydamas Mailą už rankos, ir tarp abiejų vyrų pasklido kažin kokia įtampa. Rafaelis tarė Mailui:

– Gal pirmiau įsikurkime? Pažaisime vėliau.

– Klausau, kapitone. – Mailas ištraukęs delniuką grįžo pas Sem, kuri vėl pakėlė jį ant rankų.

Rafaelis dabar vedė ją ir Braidę artyn, kad supažindintų Umbertą su jomis, tačiau vyro linksmumas jau buvo išgaravęs. Jis atrodė toks, koks buvo iš pradžių.

Braidė mandagiai tarė:

– Turite gražius namus, pone Falkone.

Senasis vyras pažvelgė į savo sūnų ir prabilo tvirtu balsu:

– Jie ne mano… o Rafaelio. Jis juos atpirko po…

– Tėve, – perspėjo Rafaelis, ir vyras nutilo.

Umbertas pažvelgė į Braidę ir pakvietė:

– Eime, atsigaivinsime, lai jaunieji įsikuria.

Braidė pažvelgė į Sem, ir Sem pastebėjo, kad ekonomės skruostai paraudo. Sem švelniai ją stumtelėjo į tą pusę, kur nuėjo Umbertas, stebėtinai judrus, nepaisant lazdos ir pakumpusios figūros.

– Eik, atsisėsk ir pailsėk. Mes susitvarkysime.

Greitai berdama itališkai namų ekonomė nusiuntė jauną moterį į tą pusę, kur ėjo Umbertas su Braide, tada palydėjo juos laiptais aukštyn. Sem laikė apkabinusi Mailą, pabūgusi antplūdžio prisiminimų, tykojusių už kiekvieno kampo. Kur tik jiedu su Rafaeliu nesimylėjo šiuose palazzo. Jis atsiveždavo ją čia po darbo, išskyrus porą kartų, kai nuvežė ją į jos butą, nes neturėjo kantrybės laukti, tačiau čia nė karto nebuvo savaitgalį, išskyrus tą paskutinį…

Dabar jie ėjo gerai pažįstamu koridoriumi, ir Sem širdis ėmė smarkiai plakti, kai ji kairėje pamatė Rafaelio miegamojo duris. Laimei, jie sustojo prie kitų durų priešais šias.

– Čia tavo kambarys. Mailo greta tavojo.

Sem įėjo į Rafaelio nurodytą kambarį. Namų ekonomė pasišalino. Mailas ėmė spurdėti, ir Samanta jį paleido, kad jis galėtų apsižvalgyti. Kambarys buvo ištaigingas, tačiau su saiku. Saikinga prabanga. Vien santūrūs gėlių raštai ir daug švelniai pilkos spalvos. Sem išgirdo spiegiantį iš susijaudinimo Mailą ir nuėjo į jo kambarį.

Čia buvo mažo berniuko rojus. Jo lovelė buvo automobilio formos. Sienos šviesių spalvų. Kur pažvelgsi, vien knygelės ir žaislai. Sem bejėgiškai sužiuro į Rafaelį, o Mailas susirado žaislinį traukinuką.

Vaikas jį pasičiupo ir priėjo prie Sem.

– Ar jis man, mamyte?

Sem metė Rafaeliui priekabų žvilgsnį. Ji pasilenkė.

– Taip, tau, mielasis. Bet čia Rafaelio namai. Kai važiuosime namo, turėsi jį palikti.

Mailas atrodė sutrikęs ir atsisuko į Rafaelį.

– Kai važiuosime namo, ar leisi jį pasiimti?

Rafaelis tarė gergždžiančiu balsu.

– Aišku, piccolino.

Mailui ėmė drebėti lūpa. Sem matė, kad jam jau visko per daug.

– Bet… bet jei ateis kitas berniukas, ir norės su juo pažaisti?

Rafaelis pasilenkė ir pažvelgė Mailui į akis.

– To nebus. Tu būsi vienintelis berniukas, kuriam leisiu čia žaisti, pažadu.

Bematant nurimęs Mailas dūmė šalin ir ėmė žaisti.

Sem sušnypštė Rafaeliui:

– To jau per daug. Juk negali nusipirkti prieraišumo, Rafaeli.

Rafaelis pakilo, paėmė Sem už rankos ir nusivedė ten, kur niekas negalėtų girdėti.

– Po paraliais, Sem, nė nemanau jo papirkti, noriu palepinti. Argi tai blogai?

Sem pažvelgė Rafaeliui į akis ir pasijuto lyg skęstų. Giliai savyje suvokė, kad Rafaelis taip elgiasi dėl savo dosnios ir geros širdies, o ne vedamas nedorų užmačių. Jis galėtų taip pasielgti su ja, bet iš pat pradžių buvo itin atsargus ėmęsis iniciatyvos bendrauti su Mailu.

Ji sukryžiavo rankas, jautėsi kvailai. Žvelgė žemyn.

– Atleisk… tai buvo neteisinga.

Rafaelis pakėlė jos smakrą.

– Tikrai taip.

Rafaelis matė vien tik sūkuriuojančias pilkas gelmes, siurbte siurbusias jį ten, kur jo dar netraukė. Netikėtai pasijuto priblokštas, kaip Mailas. Paleidęs Sem smakrą, žengė žingsnį atgal. Panoro erdvės. Tuojau pat.

– Paprašysiu Luizos, kad atneštų gaiviųjų gėrimų. Judu su Mailu turite įsikurti ir pailsėti. Valgysime septintą.

Nuėjęs į savo darbo kambarį pirmame aukšte Rafaelis uždarė duris ir giliai atsiduso. Nuėjo tiesiai prie gėrimų spintelės, įsipylė taurę viskio ir išgėrė vienu gurkšniu. Vyro nusivylimui mintys sukosi ne apie Mailą ir ne apie tai, kad sūnus yra jo namuose. Jos sukosi apie Sem. Kad ji sugrįžo. Kad priminė jam tą jos keliamą beprotišką aistrą. Kaip stipriai jis jos geidė, koks buvo nepasotinamas.

Ji buvo tokia miela – tokia nekalta. Tokia gyva. Nepanaši į kitas jo pažįstamas moteris. Sem be pastangų įviliojo jį į painų geismų voratinklį, iš kurio jis išsipainiojo su vargu. Tačiau po ketverių metų skausmo jam palengvėjo.

Maudulys liovėsi, kai tik nusprendė susirasti Samantą Anglijoje. Tarė sau, kad bus kitaip, kad jos nebegeis. Kad galės parodyti, jog yra pasikeitęs… Bet kai išgirdo moters balsą kitame laido gale, jį apėmė geismas…

O tada… Mailas.

Rafaelis pajuto, kad ranką persmelkė skausmas, nieko nesuprasdamas pažvelgė žemyn ir pamatė, kad sutraiškė trapaus stiklo taurę. Keiksnodamas save susirado servetėlę ir tarė sau, kad elgiasi visai kvailai. Kad Sem vėl čia, ir jo tėvas, šiuose palazzo… Pats nesitikėjo, kad kada nors taip bus. Ką čia ir bepridursi.

Kitą rytą Sem atsibudusi negalėjo susigaudyti, kur esanti, kol pasijuto gulinti minkštutėlėje lovoje prabangioje aplinkoje. Ji pašoko iš baimės.

Mailas.

Greitai iššoko iš lovos ir nuėjo prie pravirų gretimų durų. Mailo lovytė buvo sujaukta, pižama gulėjo ant grindų, o jo niekur nesimatė.

Turbūt Braidė nusivedė jį pusryčiauti. Praeitą vakarą jie visi sėdo vakarieniauti – kad būtų aukščiau, Mailui ant kėdės buvo padėta knygų. Berniukas norėjo valgyti pats, kaip didelis, troško padaryti įspūdį seneliui, kuris tokį norą vertino palankiai.

Sem palengvėjo, kai po vakarienės Rafaelis, toks gundantis su džinsais ir juodais marškinėliais, atsiprašė ir nuėjo į savo darbo kambarį. Tada Braidė užsispyrė vesianti Mailą miegoti, nes jis vos išsilaikė neužsnūdęs ir su vargu sulaukė savo mėgstamo naujo deserto: gelato.

Sem pasijuto nejaukiai pasilikusi viena su Umbertu, tačiau jis atsistojo ir davė jai ženklą eiti paskui jį gerti kavos, ką ji ir padarė. Senasis vyras nusivedė ją į jaukų ir patogų nedidelį kambarėlį greta valgomojo.

Atėjo Luiza ir įpylė jiems kavos, o Sem pajuto norą pasiteisinti.

– Man labai gaila, kad jūs anksčiau nežinojote apie Mailą.

Senasis vyras numojo į jos žodžius ranka ir gergždžiančiu balsu prisipažino:

– Ilgą laiką buvau visiškai atsisakęs teisės kištis į Rafaelio gyvenimą.

Nežinodama, ką atsakyti, Sem gurkštelėjo kavos. Visada mėgo stiprią itališką kavą.

– Mailas dabar yra tokio pat amžiaus, koks buvo Rafaelis, kai išėjo su motina.

Sem pažvelgė į Umbertą.

– Jis buvo labai mažas. – Senojo vyro veidas apsiniaukė. – Per mažas, kad matytų, ką aš dariau…

Sem suraukė antakius.

– Atleiskite… nežinau…

Umbertas pažvelgė į ją numaniu žvilgsniu.

– Kai žmona mane paliko, Samanta, visai palūžau. Buvau jau viską praradęs. Namus, šeimos turtą, gamyklą. Orumą. Maldavau jos ant kelių atsiklaupęs, kad manęs nepaliktų, bet ji vis tiek padarė savo. Rafaelis buvo mano nusižeminimo akimirkos liudininkas, ir nemanau, kad jis man už tai kada nors atleis.

Sem stengėsi tai suvokti. Žinojo, kad Rafaelio motina paliko vyrą, bet nežinojo, kas nutiko vėliau. Svarstė, kaip skaudu turėjo būti vaikui matyti, kaip jo motina atsuka tėvui nugarą, ir lyg šis tas ėmė aiškėti – suprato, iš kur kilo Rafaelio baimė įsipareigoti.

– Tai buvo labai seniai… – tarė Umbertas. – Gerai, kad tu čia su Mailu. Tai tikras iššūkis mano išdidžiam sūnui, bet turbūt tai į gera.

Sem sumirkčiojo nuo ryto šviesos savo miegamajame ir tas prisiminimas dingo. Dabar ji prisiminė, kad visą naktį ją kankino padriki sapnai, kuriuose matė vyrą, klūpintį ant kelių, nusižeminusį, prašantį pasigailėjimo, o šalia stovintį Mailą, verkiantį iš sielvarto… Ji sučiaupė lūpas. Dėl vieno dalyko buvo visiškai tikra: Rafaelis nesižemins ir niekieno nemaldaus atsiklaupęs ant kelių.

Stengdamasi negalvoti apie sutrikusį trejų metukų Rafaelį, kai svarbiausias jos galvos rūpestis buvo Mailas, Sem nusiprausė, apsirengė ir išėjo ieškoti sūnelio ir Braidės. Rado juos saulės apšviestame valgomajame.

Sem pasilenkė, pabučiavo sūnų ir pajuto ramų žalių akių žvilgsnį. Umbertas ir Braidė pertraukė savo pokalbį ir su ja pasisveikino, o Rafaelis atsistojo. Sem teko užgniaužti skausmą. Jai pasirodė, jog tą akimirką, kai ji įėjo, jis panoro išeiti.