Ją kankino ne vien skausmas, bet ir nuolat nepatenkintas lytinis potraukis. Jautėsi lyg eitų iš proto. Iš vidaus degino karštis, o oda dilgčiojo. Šalia matė didžiulį tamsų Rafaelio siluetą ir įsivaizdavo galingą nuogą kūną, kaip jis pakyla virš jos ir sminga taip giliai, kad pagaliau ji gali nors šiek tiek nusiraminti.

Vos susilaikė nesudejavusi, ir, nepaisant tvyrančios įtampos, pajuto Rafaelio į ją mestą žvilgsnį.

Dievulėliau. Labai jau seniai Sem turėjo tokį malonumą, bet jei šis geismas nebus greitu laiku numalšintas, ji išeis iš proto.

– Sem.

Rafaelio balsas buvo kimus, ir Sem širdis ėmė smarkiai plakti. Nenoromis pakėlė į jį akis, ir jai ėmė tvinkčioti tarpukojį. Iš nevilties ji suglaudė šlaunis.

Vyras paėmė jos ranką, ir Sem vos nesušuko iš nuostabos. Norėjo ištraukti ranką, bet Rafaelis jos nepaleido.

– Noriu tavęs.

Jo veidas buvo šešėlyje, bet Sem juto vyro neviltį. Tai šiek tiek guodė. Pajuto, kad suartėjimas neišvengiamas. Galėjo atsispirti bet kam, bet ne šiems žodžiams. Tai teikė vilčių, kad netrukus, jei ji leis, Rafaelis numalšins jos gėlą, suplėšys ją į skutelius. Dabar artumas buvo už viską svarbiau.

Prieš savo valią Sem sušnabždėjo bejėgiškai ir nuolankiai:

– Taip…

Taip…

Pirmiausia Rafaelis pajuto jį apėmusį pasitenkinimą, kūno įtampą. Geidė paskęsti joje, užvaldyti, palikti žymę. Troško turėti ją amžinai.

Ne!

Rafaelis atmetė šį nežabotą sumanymą, dar prieš susivokiant užvaldžiusį jo mintis.

Tačiau nepajėgė paleisti Samantos rankos, nors ji buvo nusisukusi ir žvelgė pro langą. Pamatęs, kaip po suknele kilnojasi moters krūtinė, turėjo sugniaužti kitą ranką į kumštį, kad delnu nesuimtų pilnos krūties.

Sem, žinoma, mąstė apie tą patį kaip ir jis: kad juos matė kartu, ir ką galima būtų padaryti. Pamanęs, kad jinai jį atstums, Rafaelis staiga panoro pareikšti į ją teises. Visais įmanomais būdais. Viešai ir prie keturių akių.

Tačiau dabar svarbiausia buvo tai, kas po tuo slypi. Dabar jo norai buvo kūniški.

Kai automobilis grakščiai įplaukė pro palazzo vartus, jaudulys pasiekė aukščiausią tašką. Automobiliui sustojus, jis išlipo, apėjo aplink, atidarė Sem dureles ir pats padėjo jai išlipti. Ji pažvelgė tomis didžiulėmis išraiškingomis akimis, ir jį užvaldė ugningas ir geliantis geismas – kaip visada ši moteris sukėlė jam tikrą jausmų maišalynę.

Vienu lengvu judesiu jis pakėlė Sem ant rankų. Jos lūpos buvo sučiauptos iš geismo, užvaldžiusio ir Rafaelį. Vyras jautėsi lyg žvėris. Nepajėgė kalbėti. Negalėjo nusakyti žodžiais, ko jam reikia. Viskas buvo instinktyvu, kūniška. Norėjosi greitai.

Su Sem ant rankų Rafaelis įžengė pro paradines palazzo duris. Plūstelėjus abipusei aistrai, Samanta sąmoningai krūtimis prisispaudė prie tvirtos kaip siena krūtinės.

Namuose buvo tylu. Rafaelis kuo ramiausiai ėmė lipti laiptais aukštyn, ir Sem prikando lūpą. Vyras nešė ją tiesiai į savo miegamąjį. Jos širdis spurdėjo nuo minčių apie laukiančius malonumus. Akimirksniu prašviesėjo protas, ir Sem ėmė svarstyti, kad paskui gali imti save kaltinti, ir kad dar nežinia, ką Rafaelis iš tiesų jai jaučia.

Ji neryžtingai bandė griebtis pirmos pasitaikiusios minties.

– Palauk, Mailas…

Rafaelis atlaisvino glėbį ir Sem slydo jo tvirtu kūnu jausdama vieną itin stangrią vietą. Jis traukė žemyn jos suknelės petnešėlę, ir jai ėmė dilgčioti odą.

Vyro balsas buvo kimus.

– Juk žinai, kad Mailas yra su Braide.

Sveikas protas vertė ją bandyti vėl, nors kiekviena kūno dalelė stojo piestu.

– Rafaeli…

– Liaukis kalbėjusi, Sem. Aš geidžiu tavęs. Tu manęs. Viskas labai paprasta.

Nors taip paprasta nebuvo, ir Sem vėl žiojosi prieštarauti. Tačiau Rafaelis ėmė ją bučiuoti ir traukė petnešėlę dar žemiau, ją užliejo kylantis geismas, ir pamažu… ji pasidavė. Norėjo pamiršti, ką liepė protas ir mylėtis.

Jos tarpukojis sudrėko ir ėmė tvinkčioti. Priešintis tapo beviltiška, kai Rafaelis apnuogino vieną krūtį, suėmė ją delnu, suspaudė putnų apvalumą ir nykščiu ėmė glostyti spenelį.

Nusivylusi dėl savo silpnumo ir jaudinama kylančio geismo Sem tyliai suaimanavo, apkabino rankomis Rafaelio kaklą, prisispaudė prie jo, o jo ranka liko ant jos krūties.

Kita ranka Rafaelis slydo žemyn, apglėbė ir delnu ėmė maigyti jos sėdmenis, ir Sem ėmė nekantriai siūbuoti klubais. Tarp kojų ji pajuto ilgą ir standų penį, ir karštis mušė jai į slėpsnas.

Rafaelis akimirką atsitraukė, jis giliai kvėpavo, akys liepsnojo. Sem negalėjo atsimerkti. Jai sukosi galva. Su Rafaeliu visada taip – tik palies, ir ji jau svaigsta.

Jis plėšė nuo savęs švarką, kaklaraištį, marškinius, numetė juos ant grindų, atsegė diržo sagtį, atsisegiojo kelnes.

Jo balsas buvo kimus.

– Noriu, kad dabar nusirengtum.

Sem susijaudino, ir jai ėmė dilgčioti odą. Bandė nutempti žemyn petnešėlę, bet rankos buvo neklusnios, Rafaelis lyg ir susikeikė, apsuko ją, surado užtrauktuką, patraukė jį žemyn ir išlaisvino Samantą iš krintančio audinio.

Sem nuspyrė batelius. Dabar liko tik su juodomis nėrinių kelnaitėmis. Rafaelis atsuko ją į save, nužvelgė karštu žalių akių žvilgsniu, krūtys, rodos, brinko ir standėjo jam bežiūrint.

– Tu tokia graži.

Sem nulenkė galvą.

– Visai ne.

Rafaelis pakėlė jos smakrą ir privertė pažvelgti jam į akis.

– Taip, tikrai.

Jis ir anksčiau taip darė – vertė ją jaustis energinga. Moteriška. Tačiau viskas suskilo į šukes, kai jis ją atstūmė. Bet Sem dabar tai buvo nesvarbu.

Rafaelis vėl ją trūktelėjo prie savęs, ir ji susvyravo lyg traukiama magneto. Jis ją bučiavo, liežuviu niro gilyn, kurstė aistros žarijas. Vyras buvo nuogas, ir Sem nevalingai troško jį liesti ranka, susirasti ir apglėbti penį, judėti aukštyn žemyn ir jausti, kaip glotni oda sprūsta ir slysta aplink tvirtą vyriškumą. Neatsitraukdamas nuo jos lūpų Rafaelis braukė delnu žemyn nuo krūties, palietė pilvą, nuslinko po kelnaitėmis, kur pirštais susirado tą mielą karštą vietelę, o Sem praskyrė šlaunis, kad jis galėtų pasiekti daugiau.

Jam glamonėjant ir tyrinėjant, Sem liovėsi jį bučiavusi. Tada Rafaelis įkišo vieną pirštą gilyn, ir jai nuo malonumo proveržio nutirpo kojos.

Rafaelis mikliai nutraukė kelnaites, pakėlė Sem ir paguldė ją ant lovos. Sem žvelgė į Rafaelį ir žavėjosi, koks jis vyriškas ir puikus. Krūtinė plati ir galinga. Siauras juosmuo, raumeningos šlaunys, o tarp jų… Jai ėmė kauptis seilės.

Moteris atsisėdo ir pakėlė į Rafaelį akis. Jis žvelgė atsargiai, o ji pajuto svaiginantį jėgų antplūdį. Pasislinko prie lovos krašto, uždėjo rankas jam ant klubų ir prisitraukė jį dar arčiau.

– Sem…

Ji jo nepaisė, paėmė penį į ranką ir apžiojo. Prisiminusi jo skonį pasidavė jausmams. Vargiai girdėjo Rafaelio pasitenkinimo aimanas, nes suko liežuviu ratus aplink išgaubtą galvutę, iš naujo patirdama jos formą bei stangrumą. Jo rankos buvo panirusios Samantai į plaukus ir tvirtai laikė galvą.

Sem laikė penį rankoje, laižė ir čiulpė. Rafaelis pats buvo ją to išmokęs.

– Dio, Sem…

Sem pajuto, kaip jis įsitempė ir ėmė nevalingai spaustis klubais prie jos, lyg nebegalėdamas susilaikyti. Rankomis stengėsi ją atstumti, bet ji žinojo, kad prieš savo valią. Rafaelis dar niekada nebuvo leidęs jai nueiti taip toli, bet Sem žūtbūt norėjo pamatyti, kaip jis dėl jos netenka savitvardos, ir darbavosi toliau, nekreipdama dėmesio į šiurkščius maldavimus, kol pagaliau pajuto visą jo aistros karštį, trykštantį jai į burną bei gerklę, ir ritmingus jo klubų judesius.

Sem laikė penį burnoje gana ilgai, o tada pagaliau ištraukė. Pamačiusi, kad Rafaelis apsvaigęs, Sem nebegalėjo sulaikyti šypsenos. Netrukus tas svaigulys praėjo, ir jis pažvelgė į ją primerkęs akis. Moterį persmelkė nerimo ir nuojautos drebulys, nes suprato, kad Rafaelis buvo nepatenkintas, jog ji privertė jį išsilieti. Tą akimirką Samanta pasijuto kaip niekad stipri…

Rafaelis pasirėmęs rankomis palinko virš jos, ir ji turėjo trauktis. Ji krito aukštielninka ant lovos.

– Manau, man teks tave sutramdyti…

Kokią akimirką Sem sutrikusi žvelgė į Rafaelį, tada stebėjo, kaip jis atsistoja ir eina prie netoliese stovinčios spintos. Jis ištraukė dvi ilgas šilko juostas, ir ji suprato, kad tai kaklaraiščiai. Suvirpėjo – tačiau ne iš baimės, o iš susijaudinimo. Nežinojo, ką Rafaelis sumanė, tačiau nors ir nepripažino, jai buvo smalsu…

Jis paėmė vieną jos ranką, paskui kitą, apvyniojo kaklaraiščiais ir užrišo po mazgą. Sem pažvelgė į jį ir prikando lūpą. Tada Rafaelis ištiesė abi jos rankas jai virš galvos, ir Sem suprato, ką jis padarė tik tada, kai jai nebepavyko nuleisti rankų… Jis buvo pririšęs jas prie vieno iš keturių lovos statramsčių.

– Rafaeli… Kas?

Rafaelis vėl pasilenkė virš jos. Nelietė, bet Samanta juto vyro karštį.

– Noriu, kad ir tu pajustum, ką reiškia prarasti savitvardą…

Sem vos nenusijuokė. Prarasdavo savitvardą vien pažvelgusi į šį vyrą! Kad ji bus sutramdyta, rodėsi taip nuodėmingai malonu, kad nustelbė susidariusius nedidelius nepatogumus. Labiau už viską Sem pasitikėjo Rafaeliu, o dabar toks tvirtas įsitikinimas jai ėmė kelti abejonių. Iki šios akimirkos net nesuvokė, kaip labai juo pasitikėjo.

Tada jis palenkė galvą, prispaudė savo karštas lūpas prie jos lūpų, jas atvėrė, buvo reiklus, ir gavo kuo nuoširdžiausią atsaką. Dabar Samanta nusivylė, kad buvo pririšta. Norėjo Rafaelį liesti, bet negalėjo. Ėmė tyliai dejuoti, ir galėjo prisiekti, kad girdi Rafaelį piktdžiugiškai juokiantis.

Jis lūpomis slydo žemyn, braukė per jos smakrą, kaklą. Rankomis glostė jos kūną vengdamas jautriausių vietelių, o ji turėjo sukąsti dantis, kad neimtų maldauti. Nesėkmingai bandė išlaisvinti rankas iš šilkinių pančių.

Tada Rafaelis lūpomis palietė krūtį, ir Samanta išsirietė. Taip. Jis skyrė dėmesio abiem sustandėjusioms krūtų spenelių viršūnėlėms ir tol nuo jų nesitraukė, kol jas ėmė dilgčioti ir peršėti. Sem pajuto jo ranką sau ant pilvo ir begėdiškai prasižergė, lyg nebyliai maldaudama. Akimirką Rafaelis atsitraukė ir apžvelgė ją visą. Sem nuleido akis ir pamatė, kad jo penis vėl standus ir vis dar drėgnas nuo jos glamonių burna. Jai ėmė mausti viduje.

Rafaelio ranka atsirado jai tarp kojų, tada jis lūpomis ėmė slysti žemyn, visur keldamas kibirkštis, nusėjo bučiniais krūtis, pilvą, ir leidosi dar žemiau. Sem net liovėsi kvėpavusi, kai pajuto, jog vyras plačiai praskėtė jos kojas. Ėmė tampyti pančius. Dar niekada nesijautė tokia apnuoginta ir tokia pažeidžiama.

Rafaelis lūpomis jau buvo nusigavęs ten, jai tarp kojų, ir Sem trūkčiodama įkvėpė. Jautėsi tokia įkaitusi, tokia įsitempusi, tokia… jautri.

– Rafaeli…

Tačiau jis jau lietė ją liežuviu, atskleisdamas moteriškumą, susirado sudrėkusią vietelę, ją atvėrė, smigo gilyn, o Sem nevalingai sudejavo ir ėmė judinti klubus. Tada jis ištraukė liežuvį ir giliai sukišo pirštus, kita ranka susirado krūtį ir nykščiu bei rodomuoju pirštu ėmė žnaibyti spenelį.

Iš Sem lūpų išsprūdo trūkčiojantis garsas – laukinis riksmas. Ji pakėlė klubus maldaudama Rafaelio, kad gertų jos drėgmę… kaip anksčiau buvo dariusi jam. Pasitenkinimas vis augo ir darėsi nevaldomas, nušlavė visus sveiko proto likučius, palikdamas vien aistrą bei gilų visa apimantį malonumą, nes lūpas jis vis dar tebelaikė prispaudęs.

Rafaelis lėtai pakilo ir palinko virš jos. Prispaudė lūpas prie jos lūpų, ir ant jų Sem pajuto savo ištryškusį geismą. Ar ant jos lūpų jis jaučia savo paties skonį? Nuo tos minties jai papilvėje įsižiebė naujos kibirkštys, ir ji labai troško išsiriesti ir atsiduoti visaapimančiam malonumui. Dabar Sem beveik nebejuto, kad yra supančiota. Net panorėjusi nebūtų galėjusi pakelti rankų.

O tada Rafaelis slydo… gilyn. Sem giliai įkvėpė, vyzdžiai išsiplėtė. Vyras žvelgė iš viršaus, ir ji matė tik jo žalias akis. O jose aistrą. Dar drėgnus nuo prakaito plačius pečius. Rafaelis atsitraukė… iš lėto. Viena ranka apkabino ją per nugarą. Sem išsirietė, viena krūtis iškilo, jis palenkė galvą, suėmė ją lūpomis ir ėmė įnirtingai čiulpti, tuo pat metu skverbdamasis vis giliau ir stipriau.

Sem aiktelėjo. To jau per daug. Dabar ji iš tiesų pajuto pančius ir juos trūktelėjo. Jai prireikė į ką nors įsikibti. Jautė, lyg Rafaelis stumtų ją link prarajos krašto, o ji neturėtų už ko laikytis.

Tačiau nepajėgė ištarti nė žodžio. Rafaelis, krūtine spaudžiantis jai krūtis, teikė malonaus skausmo. Nepaliaujami jo kūno judesiai pirmyn atgal kėlė ją vis aukštyn. Sem nieko kito neliko tik žvelgti į jo akių gelmes, lyg tai padėtų išsilaikyti šioje žemėje.

Kaip tik tą akimirką ją kažkas pervėrė – pyktis ant Rafaelio, kam pavertė ją tokia besmegene pasileidėle, vien žiopčiojančia ir bežade. Sem dabar mėgavosi jo galingu peniu, įsiskverbusiu taip giliai, kad buvo priversta užsimerkti, nes pajuto lyg jis būtų apnuoginęs pačią slapčiausią jos kertelę, o tam ji dar nepasiruošusi.