Abby Green - Nebijok norėti daugiau

Rafaelis paliepė gomuriniu balsu.

– Sem, žiūrėk į mane.

Bet ji negalėjo. Jei pažvelgs, jis supras. Niekada Samanta negulėjo tokia nuoga, nesijuto tokia pažeidžiama, ir jei dabar į Rafaelį pažvelgs, jis supras, kaip stipriai jį myli – nes niekada nesiliovė mylėjusi. Ne tik dėl Mailo, bet ir dėl kitų priežasčių.

– Ne, – nesutiko Sem tokiu pat dusliu balsu.

Sem išgirdo vyrą kimiai šūktelint, taip jis išreiškė nusivylimą, tačiau juodu taip užvaldė nežabotas šokio ritmas, kad nei vienas, nei kitas nepajėgė liautis. Jie nesiliovė tol, kol subyrėjo juos kausčiusi įtampa ir jiedu vienas po kito patyrė orgazmą. Sem raumenų spazmai buvo tokie stiprūs, kad ji jautė, jog apima visą pritvinkusį Rafaelio penį. Traukė į save visą jo esybę, ir tas jausmas buvo toks galingas, o dar tas baugiai apnuoginantis pažeidžiamumas, kad ašaros ėmė graužti jai akis.

Ji pakreipė galvą į šalį. Rafaelis dar buvo joje, pulsavo, pamažu traukėsi. Sem pajuto skruostu riedančią ašarą ir pagaliau rado reikiamus žodžius.

– Atrišk mane, Rafaeli.

Ji drebėjo iš didžiulio malonumo, supratusi, kokie gilūs tebėra jos jausmai.

– Sem…

– Atrišk mane. – Balsas net jai pačiai pasirodė šiurkštus.

Jis ištiesė rankas. Ji jautė, kaip jis ją liečia rankomis bei krūtine, ir nevalingai suvirpėjo. Net dabar. Rafaelis mikliai atrišo mazgus, ir Sem rankos vėl buvo laisvos, tik nuo pančių tampymo maudė riešus. Pabūgusi, kad Rafaelis pamatys tikruosius jos jausmus, Sem skubiai išsirangė iš po jo ir išsiropštė iš lovos. Pasičiupo, kas pasitaikė po ranka, o tai buvo Rafaelio marškiniai, užsimetė juos ir nuėjo prie durų.

Išgirdo Rafaelį keikiantis ir nerimaujant:

– Sem, palauk… Kurgi tu?..

Tačiau ji išėjo. Ėjo apgraibomis, svirduliuodama, kad tik atsidurtų kuo toliau nuo jo, ir kad vėl netektų tirpti potyrių bei jausmų siautuly. Vyras troško ją užvaldyti, parodyti, kieno viršus, ir, be abejo, jam tai pavyko. Samanta ėmė bjaurėtis patirtais erotiniais malonumais, nes ėmė vaizduotis, kaip Rafaelis šaltakraujiškai ir tiksliai nusprendžia, kaip geriausia įrodyti, kas viršesnis. Prieš vėl pažvelgdama jam į akis Samanta turėjo susitvardyti.

Rafaelis pasijuto priblokštas. Nepasitenkinimas savimi graužė lyg koks kartėlis. Jam visada akyse stovės Sem, surištomis virš galvos rankomis, į šoną pasuktu veidu ir skruostu riedančia ašara. Jis vis dar juto stiprius jos kūno tvinkčiojimus ir suprato, kad ji nusisuko ne dėl to, kad jai būtų buvę nepatogu ar skaudėję.

Prisiminė, kad paskutinė akimirka, kai dar galėjo galvoti, buvo prieš tai, kai liežuviu įsliuogė Sem į burną, kūnu spraudėsi į ją, o rankomis laikė jos galvą, kad galėtų… Jis nusikeikė ir išlipo iš lovos, nes kūnu vėl nuvilnijo energijos pliūpsnis.

Su ja jis kaskart patirdavo vis daugiau nei su kitomis moterimis. Jis žvelgė į ją žemyn, kai ji atitraukė nuo jo lūpas – šelmiškiausias bei maloniausias kankinimo būdas, kurį jam kada nors yra tekę patirti. Sem jam nusišypsojo, ir toji šypsena buvo grynai moteriška, paslaptinga… Rafaeliui šovė į galvą klastinga mintis… Ar ji taip darė ir anam? Tam meilužiui, kurį turėjo? Gal anas buvo pirmasis, patyręs jos glamones burna, ir buvo įleistas taip giliai, kad nebepajėgė atsitraukti, ir pražuvo… Ar jinai jį taip pat glamonėjo?

Toji mintis sukėlė Rafaeliui įtūžį. Pasijuto pažeidžiamas – daug labiau pažeidžiamas, nei stovėtų priešais ją nuogas. Tokį pojūtį jau seniai buvo patyręs. Gal tik vaikystėje. Prisiminė motiną, bejausmiu žvilgsniu žiūrinčią į jo tėvą, nors pastarasis buvo palūžęs, parpuolęs prie jos kojų.

Tada Rafaelis vėl panoro valdyti pašlijusią padėtį. Buvo beprarandąs valdžią. Todėl surišo Sem… kad ji negalėtų jo liesti ir vėl priversti užsimiršti, bet vis vien nebebuvo kaip buvę. Kad Sem buvo pririšta, tik sustiprino jaudulį, tapo erotiškiau, įdomiau… Ir taip išaiškėjo tiesa: nors ir supančiota, Samanta jį užvaldė – to Rafaelis negali nuneigti.

Jis pasičiupo po ranka pasitaikiusius drabužius ir atsainiai juos užsimetė. Eidamas iš kambario Rafaelis pasijuto nekaip. Samanta verkė. Pirmiausia vyras užsuko į jos kambarį, tačiau ten buvo tamsu ir lova dar negulėta. Jis nusileido laiptais.

Surado ją svetainėje stovinčią prie lango, pro kurį buvo matyti žemai danguje šviečianti pilnatis. Marškiniai dengė Sem šlaunis. Po jais moters kojos atrodė ilgos ir dailios. Su šiuo plačiu baltu audeklu Samanta atrodė neįtikėtinai trapi.

– Sem…

Sem įtempė pečius. Rafaelis tyliai basomis artėjo, ir ji atsigręžė lyg pabūgusi, kad jis prieis per arti. Jos rankoje vyras pamatė taurę su auksaspalviu gėrimu.

Sem šyptelėjo, bet buvo suirzusi, kilstelėjo taurę. Į sveikatą, – tada gerokai gurkštelėjo.

Rafaelis pastebėjo, kad Samantos skruostai paraudo, bet ji neištarė nė žodžio. Ašarų pėdsakų nematyti, tačiau akys buvo didžiulės, paakiai patamsėję.

– Sem… – Jam prakalbus suspaudė gerklę. – Atleisk. Nenorėjau tavęs įskaudinti…

– Neįskaudinai manęs, Rafaeli, man patiko. Kiek tave pažįstu, be abejonių, įgijai iškrypėlio bruožų… Ar dėl kokios meilužės užgaidų? Ar tai tik patirties ženklas – įprastas seksas kelia nuobodulį?

Rafaelis sukando dantis. Sem atsidavė, jis jautė jos įsijautrinusį kūną, ir tai buvo paskata… O susikrimto Samanta jau po sekso…

– Niekada nedariau to su jokia kita moterimi, – nenoriai prisipažino jis. – Nebuvo net kilęs toks noras.

Sem nusijuokė ir nustebusi kilstelėjo antakį.

– Tik su manimi? Turėčiau jaustis pamaloninta, kad taip tave supykdžiau, jog panorai mane supančioti?..

Išmuštas iš vėžių Rafaelis suraukė kaktą.

– Supykdei? – Ar jau taip buvo matyti? Kad jam kilo pavydo priepuolis ir jis tapo pažeidžiamas?

Tačiau Sem kalbėjo toliau.

– Žinau, kad teberūstauji dėl Mailo, Rafaeli, bet negali taip lieti ant manęs pyktį.

Rafaelis atsakė nė nemirktelėjęs:

– Bet aš nebepykstu dėl Mailo.

Tą akimirką jis iš tikrųjų suprato, kad dėl to nepyksta – jau nebe. Tas pyktis nuslopo, tačiau jį pakeitė dar nuožmesnė rūstybė… nes tik dėl Sem liovėsi tvardęsis, užmiršo, kas jam buvo svarbiausia. Pyko, nes tik dėl jos jautėsi toks pažeidžiamas.

Tačiau Sem, atrodo, neišgirdo. Ji priėjo arčiau, pastatė ištuštintą taurę, ir pro bet kaip susegiotus marškinius Rafaelis pamatė gundantį krūties linkį. Kaip atsakas, bematant apatinėje vyro kūno dalyje kilo liepsnos. Tą akimirką jam tapo aišku: tos moters jam niekad nebus gana, nepasisotins nė per visą gyvenimą. Jųdviejų ugnis neužges, tik dar labiau įsiliepsnos.

Rafaelis buvo priblokštas, jam plyšo galva suvokus, kad niekada nebeišsilaisvins nuo šio nepasotinamo geismo. Jis net nepastebėjo, kaip Sem išėjo iš kambario. Rafaelis įtemptai mąstė stengdamasis suvokti, kas buvo atėję į galvą anksčiau, kai dar nebuvo pasirengęs pripažinti jausmų Samantai. Jis nė už ką nebegalės paleisti Samantos. Dabar tai tapo taip aišku, kad aiškiau ir būti negalėjo.

Lipdama laiptais Sem turėjo įsitverti turėklų. Gal Rafaelis ir sako, kad nebepyksta dėl Mailo, bet jis tebepyksta ant jos. Tai aišku kaip dieną. Gal tai, kad jis jos geidžia, jį ir siutina?

Savitvardos, grįžusios prieš pasirodant Rafaeliui ir per jų trumpą pokalbį, nebeliko, Samanta vos laikėsi ant kojų. Sunkiai nusigavo į savo kambarį, uždarė duris ir prie jų susmuko. Ašaros ėmė graužti akis. Ir vėl. Ašaros dėl vyro, kurio ji tikriausiai taip ir neperpras.

Buvo pernelyg išsekusi, kad atsisegiotų sagutes. Darėsi silpna nuo patirtų malonumų ir pojūčių. Nusiplėšė Rafaelio marškinius, sagutės išplyšo ir tyliai pabiro ant grindų, o ji įsiropštė į lovą. Iš ryto dušinėje palįs po vandeniu ir nusiplaus mylėjimosi kvapą, bet dabar – koks nepastovumas – jai to nesinorėjo. Nepaisant to, kas įvyko.

– Rafaelis sakė, kad po valandos vyksime į Romą.

Sem su apsimestiniu nerūpestingumu pažvelgė į Braidę, ką tik įėjusią į valgomąjį.

– Ak?

Braidė laikė už rankutės Mailą, kuris pribėgo prie Sem, o ji pakėlė jį ant rankų, stipriai priglaudė prie savęs ir džiaugėsi kūnelio tvirtumu bei mielu vaiko kvapu.

Braidė įsipylė kavos ir paklausė:

– Kaip vakarykštis pokylis?

Kai Sem pabudusi iš ryto nusileido, Braidė, Mailas ir Umbertas neabejotinai jau buvo pavalgę, nes pusryčių likučiai dar tebebuvo ant stalo, o jų pačių nematyti. Jai labai palengvėjo, kai pamatė, kad Rafaelis jau irgi pavalgė, nes jo vietoje stalo gale jau irgi buvo sėdėta.

– Pokylis buvo… labai įspūdingas, – atsakė Sem, nes žinojo, jog Braidei bus labai įdomu išgirsti apie vakarines sukneles ir prabangą. Samanta gudriai išsisuko smulkiai papasakojusi ekonomei apie prabangą, kartu stengdamasi nustumti tolyn nerimą keliančius prisiminimus, kurie galėjo plūstelėti bet kurią akimirką.

Kelionė iš Milano į Romą truko mažiau nei valandą, ir jie atvyko per priešpiečius. Rafaelis buvo nurodęs vienam iš savo asistentų atvykti į oro uostą automobiliu, tad Braidė buvo skubiai nuvežta į Vatikaną. Rafaelis jai buvo užsakęs asmeninę ekskursiją, kuria moteris labai džiaugėsi.

Laukė ir kitas automobilis, ir Sem pamatė, kad Rafaelis ketina vairuoti jį pats, nes mikliai prisegė Mailą vaikiškoje automobilio kėdutėje, pritvirtintoje prie užpakalinės sėdynės. Tai privertė Sem pagalvoti, kad Mailas be vargo tapo Rafaelio gyvenimo dalimi, ir jai suskaudo širdį dėl to, kaip būtų buvę, jei iš pat pradžių būtų pasakiusi Rafaeliui apie nėštumą.

Sem įlipo į automobilį ir jai ėmė smarkiai plakti širdis, kai šis galingas vyras patogiai įsitaisė prie vairo. Iki šio ryto ji nepratarė nieko daugiau, tik taip arba ne.

Rafaelis į ją pažvelgė, ir Samanta negalėjo į jį nekreipti dėmesio. Ji pasisuko, vyro žvilgsnis buvo įdėmus. Moters veidas išraudo, nes atmintyje iškilo audringi praeitos nakties vaizdai.

– Ar viskas gerai? – paklausė jis, labai ją sutrikdydamas, nes jo balse Sem išgirdo tai, ko anksčiau nebuvo girdėjusi. Jis paklausė nuoširdžiai. Rūpestingai.

Sem buvo įsitikinusi, kad jai tik taip pasirodė, todėl greitai linktelėjo galvą ir atsigręžė į Mailą, kuris šypsojosi rodydamas mažus dantukus. Berniukas spaudė prie savęs minkštą meškutį, kurį prieš jiems išvykstant jam buvo padovanojęs Umbertas. Sem buvo nustebusi, kai jiems išvykstant, senojo vyro akyse pastebėjo kaži ką įtartinai panašaus į ašaras, o drauge ir ilgesingą žvilgsnį į Braidės pusę, kuri buvo šiek tiek labiau susijaudinusi nei paprastai.

Kai Rafaelis išsuko iš nuosavo oro uosto, Sem tarė:

– Tavo tėvas… ne toks, kokį tikėjausi pamatyti.

Rafaelis suspaudė lūpas, bet atsakė:

– Ne… Ir aš buvau nustebęs, kad jis taip greitai pripažino Mailą.

– Puiku, – pritarė Sem. – Kad ir kaip būtų, Umbertas vienintelis gyvas Mailo senelis. Mano tėvas mirė, kai Mailas buvo kūdikis, taigi tarp jų ryšio nebuvo, ir Mailas jo neprisimins. Braidė Mailui kaip senelė, tačiau yra kitaip, kai kraujas…

Rafaelis pažvelgė į ją, o jo veido išraiška buvo mįslinga.

– Taip, – sutiko jis. – Tiesa.

Pirmą kartą Sem nepajuto, kad Rafaelis šaipytųsi. Atrodė, lyg jis pats būtų panašiai manęs.

– Turėtume… – Sem paraudo ir nutilo. – Tai yra, aš turėčiau pabandyti leisti Mailui kuo dažniau matytis su Umbertu. Kaip manai, ar jis atvyktų į Angliją?

Rafaelis perkreipė lūpas ir vėl žvilgtelėjo į Sem.

– Manau, galėsime jį įtikinti, ypač, jei Braidė bus ten.

Sem nusišypsojo, džiaugsmas užliejo krūtinę.

– Ir tu tai pastebėjai?

Rafaelis pažvelgė į ją ir surimtėjo. Jis paėmė jos ranką, ištiestą ant kelių, ir laikė ją. Bematant Sem kūnas davė atsaką. Stengėsi atsitraukti, bet Rafaelis nepaleido. Atmintyje atgijo praeitą naktį suvaržyta laisvė. Jaudino. Drumstė jai ramybę.

Rafaelis pasakė kažką šiurkštaus itališkai ir turėjo paleisti Sem ranką, kad išvengtų eismo keliamų pavojų. Kai kelias vėl prasilaisvino, jis prabilo:

– Sem, mums reikia pasikalbėti…

– Ne, – piktai nutraukė Sem, pabūgusi minties, kad bus kalbama apie tai, kas įvyko praeitą naktį. Ji atsigręžė į laimingą Mailą, žaidžiantį su meškiuku, o tada į Rafaelį. – Nėra ko svarstyti.

– Yra, Sem, – tvirtai pareiškė jis. – Patinka tau tai ar ne. Šį vakarą eisime vakarieniauti.

– Rafaeli…

Rafaelis nutildė ją rūsčiu žvilgsniu.

Sem suspaudė lūpas, atsilošė sėdynėje ir pasijuto maištaujanti. Giliai širdyje suprato, kad Rafaelis teisus. Jie turi pasikalbėti, bet ji pasirūpins, kad kalbama būtų apie ateitį, apie tai, kas bus su Mailu, ir kad ji nebenori miegoti su Rafaeliu. Melas, – šaipėsi iš jos vidinis balsas. Tačiau Sem jį nuslopino. Praeitą naktį ji vos nepalūžo. Moteriai paaiškėjo, kaip smarkiai Rafaelis ją jaudina. Ir jeigu jie vėl miegos kartu, ji nepajėgs tvardytis.

– Nuvešiu judu su Mailu į apartamentus ir viską aprodysiu, o tada, bijau, man teks vykti į biurą, kur prabūsiu keletą valandų.