Sem vėl apėmė siaubas, kad Rafaelio Falkonės darbo pasiūlymas sukėlė jai sąžinės priekaištų.
– Paklausyk, išties turiu nemažai darbo. Jei nieko prieš?..
– Net nenori apie tai pasikalbėti?
Sem prisiminė, kaip jai buvo sukilęs įtūžis, kai Rafaelis kuo aiškiausiai parodė, kad visai ja nesidomi, ir trumpai atšovė:
– Ne, nenoriu. Sudie, SignorFalcone.
Sudie, Signor Falcone, – ir tai iš taip artimai jo pažįstamos moters lūpų.
Gana ilgai Rafaelis žiūrėjo į telefono ragelį, kurį tebelaikė rankoje. Dar nesuvokdamas, kad Sem ką tik baigė pokalbį. Kitos moterys niekada pirmos nepadėdavo ragelio.
Suspaudęs lūpas Rafaelis padėjo telefoną. Juk Samanta Rurk nebuvo tokia kaip kitos. Iš pat pradžių ji atrodė kitokia. Jis nenustygo vietoje, pakilo nuo krėslo ir nužingsniavo prie didžiulio lango, pro kurį buvo matyti visa gamykla naujajame Jungtinės Karalystės centre Londono priemiestyje. Bet nors kartą Rafaelį domino ne ten vykstantys darbai.
Samanta Rurk atvyko stažuotis į jo gamyklą Italijoje baigusi automobilių mechaninės inžinerijos magistro studijas. Buvo jauniausia ir vienintelė moteris grupėje. Nepaprastai gabi bei protinga. Be jokios sąžinės graužaties būtų ją įdarbinęs ir mokėjęs tokį užmokestį, kokio būtų paprašiusi, kad tik pas jį dirbtų… Tačiau jis prarado sveiką protą.
Neteko nuovokos dėl jos dėmesį patraukiančio smalsumo, aukšto ūgio bei lieknos figūros. Pakvaišo dėl jos nuolat dėvimų vyriškų drabužių, kuriuos troško nuplėšti, kad pamatytų visus numanomus, bet po jais slepiamus apvalumus. Ėjo iš proto dėl tobulos šviesios keltiškos odos ir tų didžiulių migdolo formos akių dailių bruožų veidelyje. Pilkos Sem akys… kaip jūra per audrą.
Kaip ji pakeldavo akis ir parausdavo, kai jis sugaudavo jos žvilgsnį, kaip mažais baltais dantukais suspausdavo savo apatinę lūpą… Ką jau kalbėti apie krintančius šviesius tarsi medus plaukus, kuriuos mėgdavo užsikišti už ausies. Laikui bėgant, jį visai pasiglemžė pamažu kylančios laižančios aistros liepsnos, kurios kaskart pamačius Samantą darėsi vis kaitresnės.
Rafaelis stengėsi nepasiduoti. Romanų jis nemėgo – ypač darbo vietoje. Fabrike dirbo daugybė moterų, tačiau nė viena jų neapsuko jam galvos. Rafaelio gyvenimas ėjo tiesia vaga, jis visada skyrė, kur asmeninis gyvenimas, o kur darbas. Tačiau Sem taip skyrėsi nuo tų moterų, kurias jis paprastai pasirinkdavo: manieringų, patyrusių. Vėtytų ir mėtytų. Geidulingų moterų, kurios žinojo tokios esančios ir mokėjo tuo naudotis. Ciniškų, kaip ir jis pats.
Sem visa tai buvo svetima. Tačiau ji buvo geidulinga. Ir Rafaelis numanė, kad ji pati to nežino. Atrodo, kad eidama pro šalį visai nepastebėdavo ją palydinčių vyrų žvilgsnių. Tai siutino Rafaelį. Aistringas savininkiškumo protrūkis jam buvo nebūdingas. Ir dar jiems net nespėjus pasibučiuoti!
Galų gale dėl nepatenkinto lytinio potraukio jam susimetė toks kietas geismo gumulas, kad vieną dieną jis pasikvietė merginą į savo biurą ir, nepajėgdamas ištarti nė žodžio, suėmė delnais jos skruostus ir ėmė ją bučiuoti, pasinerdamas į tokią svaigią saldybę, kokios dar niekada nebuvo ragavęs.
Dabar vien tik tai prisiminus Rafaeliui sukilo kūno geiduliai. Jis nusikeikė. Galvojo apie ją prieš keletą mėnesių, per motinos laidotuves. Galvojo apie ją dažniau nei norėtų pripažinti. Sem buvo vienintelė, vos neprivertusi jo pasiduoti. Juos sieja ne vien trumpai trukęs romanas. Juos turbūt sieja… vaikas.
Net dabar Rafaelio nugara nuvinguriavo šiurpuliukai. Jam būtų tekę spręsti tokius nesklandumus, apie kuriuos nė galvoti nenorėjo. Šitai jam privalu prisiminti.
Vyras apsisuko ir bereikšmiu žvilgsniu apžvelgė didžiulį savo biurą. Aišku, kad ji nenori su juo turėti nieko bendra, ir jis turėtų apie ją pamiršti.
Nereikėjo verstis per galvą jos ieškant. Turėtų laikytis kuo toliau nuo Samantos Rurk, geriau visai išmesti ją iš galvos. Visam laikui.
Samanta nubudo šeštadienio rytą, kai mažas šiltas žmogutis susirangė lovoje šalia jos. Mieguista nusišypsojo, apsikabino sveiką ir stiprų sūnelį ir įkvėpė taip mielo jo kvapo.
– Labas rytas, gražuoli.
– Labas rytas, mamyte, aš tave myliu.
Jai taip smarkiai suspaudė širdį, kad net užgniaužė kvapą. Ji pabučiavo jam galvytę.
– Ir aš tave myliu, branguti.
Mailas atsitraukė, o Sem pramerkė akį ir susiraukė nuo rytmečio šviesos.
Jis sukikeno.
– Tu juokinga.
Sem ėmė kutenti Mailą, o jis spiegė iš džiaugsmo. Bematant jiems išlakstė visi miegai, berniukas išsiropštė iš lovos ir nubildėjo laiptais žemyn.
Ji šūktelėjo jam įkandin.
– Dar nejunk televizoriaus!
Išgirdo, kad sūnelis sustojo, ir galėjo puikiai įsivaizduoti nepatenkintą berniuko veido išraišką, tada jis atsiliepė:
– Gerai, pavartysiu knygutę.
Sem vėl suspaudė širdį. Mailas taip ir padarys. Žinojo, kad nusileidusi į apačią ras jį atidžiai vartantį knygutę, nors jis dar nemokėjo skaityti. Mailas toks geras berniukas. Toks gabus. Kartais jo sumanumas baugino Samantą, nes jautėsi neturinti būdų jam suvaldyti.
Braidė, jos tėvo namų ekonomė, prieš dvejus metus mirus tėvui pasilikusi pas juos gyventi, pažvelgusi į Sem įžvalgiomis airės akimis svarstydavo:
– Na, ir iš ko, manai, jis tai paveldėjo? Jo senelis buvo fizikos profesorius, o ir tu pati nuo dvejų metukų įnikusi į knygas.
Tada Samanta, kaip buvo pratusi, prunkštelėdavo ir atsiliepdavo:
– Na, kadangi, suprantama, nieko nežinau apie jo tėvą, negaliu spęsti apie gabumų paveldėjimą. – Tai būdavo proga Sem pažvelgti į ekonomę grėsmingu žvilgsniu ir pakeisti pokalbio temą.
Nors jei ne Braidė O’Salivan, galvojo Sem lipdama iš lovos, niekada nebūtų įgijusi filosofijos daktaro laipsnio ir nebūtų patekusi į pelningą universiteto tyrimų programą, iš kurios gaunamų lėšų pakako ir maistui, ir drabužiams pirkti, beigi sumokėti Braidei už puikią Mailo priežiūrą penkias dienas per savaitę.
Braidė gyveno senelio bute, įrengtame prieš keletą metų pristačius namui priestatą.
Rišdamasi chalato raištelį ir rengdamasi leistis į apačią ruošti sau ir Mailui pusryčių, Sem stengėsi numaldyti atgijusį kaltės jausmą. Kaltė visą savaitę graužė ją iš vidaus, dėl to telefono skambučio. Jei jau kalbėti visiškai atvirai, kaltę ji nuolat juto visus ketverius metus.
Buvo taip išmušta iš vėžių, kad blogai miegodavo naktimis, prabudus kankindavo prisiminimai, o miegant – sukrečiantys sapnai. Aistringi sapnai. Ji nubusdavo susipainiojusi paklodėse, visa šlapia nuo prakaito, tankiai plakančia širdimi ir skaudančia galva.
Rafaelis Falkonė. Vyras, parodęs Samantai visą jos gyvenimo blankumą, o tada lengva ranka bloškęs ją atgal į amžinas rūškanas. Lyg jai nebūtų leista patirti jausmų lavinos ir regėti vizijų.
Net dabar tebesvarstė, ką tokio turi, kad patraukė jo dėmesį. Kad ir kas tai būtų, Samantai visados bus gėda, ir ji sau niekada neatleis, jog patikėjo, kad buvo šis tas daugiau. Kad be proto jį įsimylėjo, kaip kokia paauglė.
Nežinia kelintą kartą tą savaitę Sem bandė save įtikinti, kad Rafaelis nevertas žinoti apie Mailą, nes, pirmiausia, jam jo nė nereikėjo. Niekada nepamirš jo mirtinai išbalusio veido, kai pasisakė esanti nėščia.
Ji susmuko ant lovos krašto, užklupę prisiminimai buvo netikėti ir gausūs, sunku buvo jų atsikratyti. Trejetą savaičių Rafaelis buvo išvykęs, ir tuo metu Sem pasijuto esanti nėščia. Vyras buvo prašęs jos užeiti, kai tik jis sugrįš, ir net praėjus trims nesimatymo savaitėms Sem širdis nesiliovė nerimastingai plakusi. Gal nėra taip, kaip jis sakė prieš išvykdamas…
Nepakenks, cara, mums kurį laiką pabūti atskirai. Kenčia mano darbas… tu mane per daug blaškai.
Bet kai Sem atėjo į biurą, Rafaelis atrodė ryžtingai nusiteikęs. Rimtas. Kol dar neišgaravo drąsa, Sem išpyškino:
– Turiu tau šį tą pasakyti.
Rafaelis nepatikliai pažvelgė.
– Tai sakyk.
Sem paraudo, ėmė nervingai grąžyti rankas staiga suvokusi, kad buvo visiškai kvaila tikėtis, jog jį pradžiugins ši naujiena. Juk jiedu kartu praleido tik mėnesį. Vieną svaigų nuostabų mėnesį. Keturias savaites. Ar tikrai pakako laiko?..
– Sem?
Ji pakėlė akis, giliai įkvėpė ir nieko nelaukusi pasisakė.
– Rafaeli, aš nėščia.
Žodžiai nuskambėjo grėsmingai, ir stojo mirtina tyla. Rafaelio veidas išblyško, ir tą akimirką Sem tapo visiškai aišku, kad ji apsikvailino. Visais atžvilgiais.
Vyro veidas buvo visiškai baltas, ir tame baltume išryškėjo žalios akys. Sem pasirodė, kad Rafaelis apalps ir ji žengė artyn, bet jis ištiesė ranką ir paklausė kimiu balsu:
– Kaip?
Ji taip ir liko stovėti, ir nieko negalėjo padaryti, kraujas stingo gyslose.
– Manau… tąkart, kai nesisaugojome.
Pasakyta per švelniai, nes jie buvo neatsargūs daugybę kartų. Duše, Rafaelio palazzo svetainėje, kai jiems nebeužteko kantrybės nueiti iki miegamojo, jos buto virtuvėje vieną vakarą, kai jis užkėlė ją ant stalviršio ir nutraukė kelnaites…
Vienu metu ją apėmė ir aistra, ir gėda. Buvo taip… šiurpu. Beviltiška. Tai buvo seksas, ne meilė. Ar ji iš tikro jį pažįsta? Visada nemaloniai prisimins tą akimirką apėmusį silpnumą.
Jis pažvelgė į ją smerkiančiu žvilgsniu.
– Sakei, kad vartoji piliules.
Sem ėmė gintis.
– Vartojau… vartoju. Bet jau sakiau, kad gėriau nedidelėmis dozėmis, ir jos buvo ne vien kontraceptinės. O prieš kelias savaites buvo prikibęs gripo virusas…
Rafaelis sunkiai sudribo į krėslą. Lyg per dešimt sekundžių būtų pasenęs dešimčia metų.
– Neįmanomas dalykas, – sumurmėjo jis, lyg Sem nebūtų šalia.
Sem bandė susitvardyti, kad jausmai jos visai neužvaldytų.
– Man tai sukrėtimas, kaip matyti, ir tau.
Vyras pažvelgė į ją, ir jo veido išraiška tapo griežta.
– Ar tikrai esi sukrėsta? Iš kur man žinoti, kad tai ne planas pričiupti mane?
Samanta susverdėjo, pravėrė lūpas, bet negalėjo išspausti nė žodžio. Pagaliau su vargu ištarė:
– Tu manai… tikrai manai, kad taip pasielgiau tyčia?
Rafaelis atsistojo, ėmė vaikštinėti, skruostai šiek tiek atgavo spalvą, išryškėjo pribloškiančiai tobula skruostikaulių linija. Pasigirdo juokas, ir Sem suakmenėjo, nes dar niekada nebuvo girdėjusi jo taip juokiantis. Kimiai.
Jis pažvelgė jai į akis.
– Juk žinai, kad toks sprendimas ne naujiena moteriai, norinčiai užsitikrinti saugų gyvenimą pasinaudojant vyro turtais.
Samantą pribloškė toks ryškus iki šiol slėptas cinizmas. Sugniaužusi kumščius Sem grėsmingai prisiartino prie Rafaelio rašomojo stalo.
– Tu, beviltiškas šunsnuki. Niekada taip nepasielgčiau.
Ir tada moteris perprato jo elgesį ir veido išraišką jai atėjus į biurą. Tada, kai neleido jam ištarti nė žodžio. Pagaliau suprato karčią ir baisią tiesą.
– Ketinai pasakyti man, kad viskas baigta, tiesa? Dėl to mane ir pasikvietei.
Kokią akimirką Rafaelis buvo diskretiškai nukreipęs žvilgsnį į šalį, bet kai pažvelgė į ją, veido išraiška nieko nesakė.
– Taip.
Viskas. Vienintelis žodis. Patvirtinimas, kad Sem skrajojo padebesiais, tikėdama, jog tarp jos ir to amžino plevėsos kažkas gali būti kitaip.
Ji buvo taip apimta prieštaringų jausmų ir taip sunerimusi dėl jo požiūrio į tą žinią ir nejautrumo, kad pabūgo, jog ėmusi kalbėti pravirks. Tada išbėgo iš biuro. Neberūpėjo, kad taip žemai puolė.
Nebenorėdama matyti Rafaelio ir nekreipdama dėmesio į jo pastangas priversti ją atidaryti duris, Samanta pasislėpė mažame savo bute.
Ir tada prasidėjo. Kraujavimas ir siaubingi spazmai. Pakraupusi Sem pagaliau atidarė duris – tą akimirką fizinės kančios pranoko moralines.
Ji pažvelgė į Rafaelį ir be užuolankų pareiškė:
– Aš kraujuoju.
Jis nuvežė ją į kliniką paniuręs ir išbalęs, bet Sem vargu ar tai pastebėjo. Laikė delnus prispaudusi prie pilvo, nes suprato norinti, kad tas ląstelių gumulėlis gyventų, nesvarbu, kokia kaina. Ji pati neteko motinos labai jauna, gyveno su bejausmiu tėvu, o dabar taip stipriai pajuto prigimtinį šauksmą tapti motina, kad buvo sukrėsta ligi pat širdies gelmių.
Klinikoje iš gydytojo išgirdo malonią žinią, kad tai ne persileidimas. Ji tik ėmė kraujuoti smarkiau nei įprasta. Gydytojas paaiškino, kad spazmai tikriausiai kilo dėl įtampos, ir patikino, kad jei ilsėsis ir vengs nemalonių aplinkybių, nėštumas vystysis palankiai, ir vaisius augs sveikas.
Sem galėjo lengviau atsikvėpti. Tačiau prisiminė, kad Rafaelis yra už durų, kad paniurusiu veidu vaikštinėja pirmyn atgal. Kaip tik jis ir buvo tos nemalonios aplinkybės. Prisiminė, jog pajuto spazmus pagalvojusi, kad ir vėl teks su juo bendrauti, ir kad pabudo instinktai: būtinybė apsaugoti kūdikį.
Nepaisant visko, Sem baiminosi pasakyti, kad tai ne persileidimas.
Tada slaugytoja išėjo iš palatos palikusi praviras duris, ir Sem aiškiai išgirdo iš toliau atplaukiantį Rafaelio balsą.
"Nebijok norėti daugiau" отзывы
Отзывы читателей о книге "Nebijok norėti daugiau". Читайте комментарии и мнения людей о произведении.
Понравилась книга? Поделитесь впечатлениями - оставьте Ваш отзыв и расскажите о книге "Nebijok norėti daugiau" друзьям в соцсетях.