– Gerai, – greitai sutiko Sem griebdamasi minties, kad turės keletą valandų atokvėpio, nes Rafaelis jos nejaudins. Gal tada apslops prisiminimai, ir jai pasidarys ramiau.

Rafaelio apartamentai Romoje buvo gražiame senoviniame pastate tik už kelių gatvių nuo įžymiosios Barberinio aikštės judriame Romos centre. Juos pasitiko besišypsantis namų valdytojas, laisvai kalbantis angliškai. Rafaelis palydėjo Sem į jos kambarį, kuris buvo nuostabus, apstatytas dailiais rokoko stiliaus baldais, o grindys buvo išklotos parketu. Jame buvo dar vienerios durys. Mailas, ištiesęs rankutę, bandė jas atidaryti, bet rankena buvo per aukštai.

Nusivylęs berniukas atsisuko su juokinga išraiška, ir Rafaelis pakėlė jį ant rankų.

– Pirmiau turi šiek tiek paūgėti, piccolino.

Rafaelis atidarė duris ir įėjo, o Sem sekė paskui juos. Tai buvo Mailo kambarys, ir Rafaelis, aišku, buvo nurodęs paruošti jį trimečiam berniukui. Tai buvo vaiko rojus, ir Mailas jau veržėsi Rafaeliui iš rankų, kad galėtų apžiūrėti lobyną.

Rafaelis pažvelgė į Sem lyg vėl tikėdamasis kritikos, bet ji tik šyptelėjo apgailestaudama ir gūžtelėjo pečiais, lyg sakydama: Ką aš galiu padaryti?

Tada, palikęs Mailą sau už nugaros, Rafaelis priėjo arčiau, delnu suėmė Samantos skruostą, nykščiu perbraukė jai per apatinę lūpą, timptelėjo. Sem tuojau pat įsigeidė jo lūpų, godžiai į jas įsisiurbė, prisitraukė jį prie savęs.

Plūstelėjo aistra, ir ji vos įstengė atsitraukti. Perspėdama papurtė galvą.

Vyras meilikavo:

– Šįvakar, Sem. Tada ir pasikalbėsime. – Atsigręžė į Mailą: – Ciao, piccolino. Dabar turiu eiti į darbą.

Mailas viską metė ir pirmą kartą nuo tada, kai Rafaelis pasirodė jų gyvenime, pastarajam pasilenkus jo apkabinti, pribėgo prie tėvo ir pabučiavo.

– Atia, tėti.

Sem ėmė mausti krūtinę, kad Mailas taip paprastai ir greitai prisitaikė prie naujos padėties, ir kilo grėsmė, kad šie jausmai tuoj pat prasiverš. Niekada gyvenime moteris nė nenumanė, kad bus taip paprasta… ar taip svarbu.

Rafaelis išėjo, ir iš Sem lūpų išsprūdo ilgas trūksmingas atodūsis. Tiesą sakant, ji net nebūtų numaniusi, ko tikėtis, jei būtų sukaupusi drąsą ir pasakiusi Rafaeliui apie Mailą. Viskas taip susiklostė, nes Sem nenorėjo, kad Rafaelis įsiveržtų į motinos ir sūnaus gyvenimą, imtųsi vadovaujančio vaidmens bei atsakomybės.

Aišku, sprendimas buvo lemtingas, tačiau ne. Pirmiausia Samanta nebesitikėjo, kad Rafaelis vis dar jos geidžia. Nei pripažino, kad jis apie ją tebegalvoja, kad niekada nesiliovė jos geidęs.

Nuo šių klausimų jai paskaudo galva… Kodėl jis tada ją paleido, jei jos taip geidė? Instinktyviai nujautė, kad jau beveik rado atsakymą. O gal kaip tik dėl geismo Rafaelis ją ir atstūmė?

– Mamyte, pažaisk su manimi! – pasigirdo įsakmus reikalavimas, įtartinai panašus į kito žmogaus.

Sem pažvelgė į sūnų ir nusišypsojo. Ji atsisėdo ant grindų šalia sūnelio, pasinėrė į guvaus smalsaus trimečio vaiko fantazijų pasaulį ir mėgavosi atgaiva.

Tą vakarą po kelionės į Vatikaną bei Šventojo Petro baziliką Braidės entuziazmas liejosi per kraštus.

– Aš viena apžiūrėjau Siksto koplyčią. Viena! Ir man pasirodė, jog mačiau popiežių, vaikštinėjantį nuosavame sode, tačiau nesu tikra… Mišias lotyniškai laikė malonus kunigas. Ak, Sem, tai buvo nuostabu.

Sem atlaidžiai šyptelėjo eidama pasiimti rankinės. Rafaelis šūktelėjo, kad atsiųs automobilį, ir kad jie susitiks restorane.

Staiga Braidė liovėsi džiūgavusi ir pasibaisėjo:

– Juk neisi šitaip atrodydama?

Sem pažvelgė į savo drabužius: džinsus, languotus marškinius. Sportinius batelius. Pasijuto netinkamai apsirengusi. Žinoma, Rafaelis bus užsakęs ką nors brangaus ir prašmatnaus. Turėjo susiprasti.

Braidė sujudo.

– Žinau, kad atsivežei tą juodą suknelę, Sem. Turi persirengti.

Žinodama, kad dabar vis tiek teks persirengti, Sem nusekė paskui Braidę. Braidė, rodos, buvo pasiryžusi suvesti juodu su Rafaeliu draugėn ir tvirtai tikėjo, kad laiminga pabaiga jau nebe už kalnų.

Kai Sem įėjo į miegamąjį, Braidė jau buvo paruošusi juodąją suknelę, kurią Sem buvo įsidėjusi, jei kartais prireiktų.

– Nagi, apsivilk ją ir pasidažyk. Pasakysiu, kai atvažiuos automobilis.

Koridoriumi atidūmė Mailas. Braidė ji pačiupo ir tarė:

– Taigi, laikas vakarieniauti, jaunuoli, o tada teks anksti eiti gulti. Rytoj vykstame namo, todėl turėsi būti pailsėjęs.

Sem greitai persirengė ir vyptelėjo atvaizdui veidrodyje, galiausiai pasipudravo, kad skruostai neatrodytų tokie blyškūs, tada pasidažė blakstienas.

Rytoj namo. Nėra ko stebėtis, kad Rafaelis panoro pasikalbėti dabar. Samanta neabejojo, kad vyras yra tvirtai nusprendęs, kaip jie gyvens toliau, ir virpėjo iš baimės, kad Rafaelis panorės iš pagrindų pakeisti įprastą jos gyvenimo ritmą.

Dabar Mailui jaudinančios atostogos, tačiau jos nesitęs visą laiką. Berniukui reikia tvarkos ir pastovumo, ir jo gyvenimas – jų gyvenimas – Anglijoje.

Sem išgirdo Braidę šaukiant:

– Sem, automobilis atvažiavo!

Giliai atsikvėpusi ir įsispyrusi į atsivežtus žemakulnius batelius, Sem išėjo pasitikti lemties.

Restoranas buvo visai ne toks, kokio tikėjosi Sem. Automobiliu ji buvo nuvežta į kitą upės pusę, į naujovišką bei triukšmingą Trasteverės rajoną, o pastatas atrodė mažas ir paprastas, ir nors buvo vėsi vasario pradžia, staliukai stovėjo lauke. Ant šaligatvio liejosi aukso spalvos šviesa, o pro duris sklindantys kvapai vertė kauptis seiles.

Sem įėjo į vidų, ir jos akį bematant patraukė atsistojęs aukštas vyras. Širdis išdavikiškai suspurdėjo, lyg ji nebūtų mačiusi Rafaelio prieš keletą valandų. Be to, pasijuto kvailai susidrovėjusi – tai buvo visiška beprotystė, turint galvoje, kas praeitą naktį vyko Rafaelio miegamajame.

Tada rūpestingas padavėjas paėmė iš Samantos paltą, ir ji liepsnojančiais skruostais nuvingiavo tarp staliukų Rafaelio link.

Jis atitraukė jai kėdę, ir Sem susidrovėjo, kam apsivilko tą suknelę. Tikėjosi, kad Rafaelis nepamanys ją įdėjus ypatingų pastangų.

Kad atitrauktų jo dėmesį, skubiai paaiškino:

– Braidė manė, kad turėčiau šiek tiek pasipuošti… – Sem apsižvalgė aplink. – Nemanau, kad reikėjo. Pamaniau, kad parinksi ką nors prabangesnio.

– Nusivylei? – Rafaelis paklausė griežtu balsu.

Sem greitai į jį atsisuko ir pajuto, kaip plaukai brūkštelėjo jai per petį.

– Ak, ne! Man čia patinka. Tik… nesitikėjau, kad tau patinka tokios vietos.

Rafaelio veide nebeliko įtampos, o pastebėjusi šerius ant vyro skruostų, Sem akimirką pajuto geismą, nes įsivaizdavo, kaip jie trinasi jai tarp kojų. Pasibjaurėjusi savimi, ji po stalu suglaudė šlaunis.

– Čia mano mėgstamiausias restoranas – puiki šiaurietiško maisto virtuvė, be to, restoranas pelnė pasaulinį pripažinimą. Tačiau jie išliko kuklūs ir nepardavė…

Tada priėjo išdidus vyras ir pernelyg jausmingai pasisveikino su Rafaeliu, paskui paėmė Sem ranką, pakėlė prie lūpų ir pabučiavo. Moteris negalėjo liautis šypsojusis, nors nesuprato nė žodžio. Samanta išgirdo žodį bellissima ir paraudo, dėl to nepažįstamas vyras liejo jausmus toliau.

Po kurio laiko vyras išėjo, ir Rafaelis mostelėjo galva jo link.

– Tai Franciskas – administratorius. Pažįstu jį nuo studijų laikų, kai čia dirbau.

Sem išplėtė akis, nes prisiminė Rafaelį pasakojus, jog teko dirbti trijuose darbuose, kad galėtų baigti koledžą.

– Tu čia dirbai?

Rafaelis linktelėjo, atsilaužė duonos ir padažė ją į aliejų su balzaminiu actu. Sem irgi paėmė gabalėlį duonos, šiek tiek nustebusi įsivaizdavo, kaip jaunesnis Rafaelis čia pluša, o moterys alpsta dėl jo, apsivilkusio padavėjo uniforma – baltais marškiniais bei juodomis kelnėmis.

Ji pašaipiai pripažino:

– Mažai tikėtina.

Rafaelis pakėlė antakį ir atrėžė su pajuoka.

– Manai, kad nesugebu priimti užsakymų ir nuvalyti staliukų?

Sem sukirbėjo širdyje, ir ji sumišusi nusuko akis. Tai labai priminė tuos laikus, kai Rafaelis siekė ją suvilioti.

Ji pažvelgė į jį.

– Tu niekada anksčiau apie tai nepasakojai…

Rafaelio veido išraiška tapo nemaloni, ir Sem panoro ištiesti ranką ir jį paliesti. Ji sugniaužė kumščius.

– Anksčiau buvo kitaip…

Sem perkreipė lūpas, sukilo senos nuoskaudos.

– Žinau. Tu nenorėjai rodytis su manimi viešumoje.

Rafaelis pažvelgė į ją, kilstelėjo smakrą.

– Taip nebuvo…

Juos pertraukė padavėjas, atėjęs priimti užsakymų.

Į restoraną užsuko dar viena pora, abu susikibę už rankų, ir Sem pajuto kylant malonų, bet liūdną troškimą. Kad ją kur, tą Braidę, trokštančią to, ko niekada nebus. Samanta buvo kvaila, kad to tikėjosi praeityje, dabar nepadarys tos pačios klaidos.

Kai padavėjas nuėjo priėmęs jų užsakymus, Sem atsilošė ir pažvelgė į Rafaelį.

– Tai kaip tada buvo?

Kokią akimirką Rafaelis tapo toks panašus į Mailą, kai tas nenorėdavo ko nors daryti, kad Sem užėmė kvapą ir ji pajuto, kaip ją apima švelnumas.

– Nenorėjau tavimi dalytis… štai kas. Norėjau užrakinti tave savo palazzo. Ėjau iš proto, nes dirbai tarp vyrų, kurie nužiūrinėjo tave ir tavęs geidė.

Išgirdusi Rafaelio balse kuo aiškiausią pavydą, Sem turėjo nuslopinti juoką ir prisidengti išdavikiškai trūkčiojantį pilvą.

– Ne, to nebuvo.

– Buvo, – suniurzgė Rafaelis. – Nors tu nepastebėjai, nesuvokei, kokį darei jiems įspūdį. Niekada nebuvau sutikęs tokios moters kaip tu, ir, aišku, tokios, kuri žiniomis ir profesine kompetencija būtų lygi bet kuriam vyrui. Tokios, kuri gebėtų mane sudominti labiau, nei tariausi įmanoma.

Pojūčiai sustiprėjo, ir Sem ėmė nieko nebesuprasti – lyg būtų pasikeitusios taisyklės, ir ji nežinotų, kur jos vieta. Jiems atnešė užkandžius, ir Sem visą dėmesį sutelkė į patiekalus, lyg jie būtų svarbiausias dalykas pasaulyje. Su Rafaeliu ji buvo patekusi į keblią padėtį ir nežinojo, kurlink pakryps jų pokalbis.

Baigus užkandžiauti, Rafaelis atsilošė ir paėmė rankon vyno taurę. Sem pastebėjo porą susidomėjusių moterų, atėjusių prieš keletą minučių, ir, kaip praeitą vakarą, pajuto kylant pavydą.

Rafaelis lėtai tarė:

– Sem, aną vakarą pokylyje…

Samanta įsitempė. Tikrai nenorėjo apie tai kalbėtis. Graužiantis pavydas buvo pernelyg šviežias ir nepagrįstas.

– Neturėjau omenyje to, ką pasakiau… apie tai, kad tapsi mano meiluže. Žinau, nesi tokia moteris.

Ji nusijuokė, nors buvo giliai įžeista.

– Gali tai bet kada pakartoti.

Jis palinko į priekį ir padėjo taurę ant stalo.

– Dio, Sem, nekalbėk už mane. Norėjau pasakyti, kad esi vertesnė už visas moteris, praeitą vakarą buvusias pokylyje.

Samanta pažvelgė į jį, ir širdis nukeliavo į kulnus. Jis įdėmiai į ją žiūrėjo.

Ir vėl netikusiu laiku pasirodė padavėjas ir atnešė valgius, Sem pažvelgė į žuvį, kurią turbūt buvo užsisakiusi, bet nebeprisiminė, kad būtų rinkusis. Esi vertesnė už visas ten buvusias moteris.

Ji pažvelgė į Rafaelį ir sušnabždėjo:

– Ką nori tuo pasakyti?

– Valgyk, pasikalbėsime vėliau.

Sem pajuto, kad jai bus sunku ir kąsnį nuryti, tačiau prisivertė valgyti sultingą patiekalą, bet beveik nejuto skonio. Tik buvo tikra, kad jis skanus.

Kai nunešė indus, Sem pasijuto labai susinervinusi. Rafaelis visą laiką įdėmiai ją stebėjo, ir moters nervai įsitempė lyg styga.

Pagaliau jis paaiškino:

– Man reikėjo gerai pagalvoti prieš praeitą vakarą vedantis tave į pokylį.

Matyt, Sem kažkaip išsidavė, nes Rafaelis pakėlė ranką ir tęsė:

– Ne dėl to, kad nenoriu, jog mus drauge pastebėtų viešose vietose, o dėl to, kad tu teisi: mums reikia susivokti, kas… mes esame.

Sem suraukė antakius.

– Kas mes esame?

Rafaelis paėmė jos ranką. Sem pažvelgė į savo šviesią rankutę jo tamsioje rankoje, ir visai sutižo.

– Sem, manau, kad turėtume susituokti.

Sem pažvelgė jam tiesiai į akis. Apstulbusi.

– Ką pasakei?

– Pasakiau, kad, mano manymu, turėtume susituokti.

Sem net nepajuto, jog Rafaelis paleido jos ranką, kad padavėjas galėtų padėti ant stalo kavą ir desertą. Ji buvo priblokšta. Nemaloniai nustebinta.

Ji papurtė galvą lyg norėdama išgryninti mintis, kad geriau suvoktų, ką Rafaelis ką tik pasakė. Neturėjo likti abejonių.

– Ar pasakei, kad, tavo manymu, turėtume susituokti?

Vyras linktelėjo galvą ir žiūrėjo į ją atidžiai, lyg ji tuoj ims ir susprogs ar išgaruos.

– Aš… Kodėl, po galais, tu taip sakai?

Dabar, kai Sem perprato pasakytus žodžius, jos kūnu persirito prieštaravimų banga, ir pašiurpo oda. Prieš ketverius metus, kai įsitikino esanti nėščia ir vėl pasimatė su Rafaeliu, svajojo apie šią akimirką – tik jos svajonėse Rafaelis nesėdėjo kitoje stalo pusėje ir neatrodė lyg ką tik būtų pareiškęs nuomonę apie orą, o buvo priklaupęs ant vieno kelio.