– Ar tau bus geriau, jei sužinosi, nors gali atrodyti kitaip… Tau išėjus su niekuo nemiegojau. – Jis nusivaipė. – Man… nepavyko.

Iš grynai moteriško pasitenkinimo Sem nustebusi išplėtė akis.

– Buvai nepajėgus?

Rafaelis pažvelgė iš padilbų.

– Nesu nepajėgus.

Sem ėmė rangytis jam ant kelių ir pati pajuto, koks jis pajėgus.

– Su manimi tu pajėgus.

Rafaelis tyliai atsiduso, delnais palietė jos veidą, nykščiu spustelėjo apatinę lūpą.

– Niekada nebūsiu su tavimi nepajėgus. Vos tik į tave pažvelgiu, man sukyla jausmai.

Sem rimtai tarė:

– Ir aš…

– Sem… tą naktį, kai tave supančiojau…

Tamsus raudonis išryškino jo skruostikaulius, ir kažkas Sem viduje ėmė tirpti matant jį netekusį įprasto pasitikėjimo savimi ir įžūlumo. Rafaelis vengė jos žvilgsnio, ir ji kilstelėjo jo smakrą.

– Man patiko… – sušnabždėjo ji ir paraudo.

– Bet paskui tu verkei…

Samantos žvilgsnis tapo švelnus.

– Nes supratau, kad tave tebemyliu. Pasijutau tokia pažeidžiama, ir pamaniau, kad baudi mane dėl Mailo.

Rafaelis sudejavo.

– Buvau supykęs, nes vėl stipriai mane sujaudinai, o man to buvo per daug. Sukėlei tiek daug jausmų, kad praradau savitvardą… todėl man prireikė tave sutramdyti.

Sem akys šelmiškai suspindo.

– Būsime atsiteisę, jei leisi man kitą kartą surišti tave.

Sem pajuto trūktelint Rafaelio kūną.

Jis kilstelėjo antakį.

– Mailas pas Braidę…

Sem nereikėjo dar kartą raginti, ji nerangiai nusiropštė Rafaeliui nuo kelių ir atsistojo. Pažvelgė į jį iš viršaus ir ištiesė ranką. Rafaeliui taip suspaudė širdį, kad net suskaudo. Šios akimirkos reikšmė buvo didžiulė, jis padavė Sem ranką ir leido jai padėti jam pakilti, tačiau prieš pakildamas priklaupė ant vieno kelio.

– Palauk… yra dar šis tas.

Sem prikando lūpą, ir Rafaeliui ėmė smarkiai plakti širdis. Vyras pastvėrė jos ranką, lyg nuo to priklausytų jo gyvybė, o kita ranka iš kišenės ištraukė mažą, bet brangų daiktelį.

Laikydamas rankoje senovinį žiedą su deimantu, Rafaelis pakėlė į ją akis.

– Samanta, ar tekėsi už manęs? Nes myliu tave labiau už gyvenimą. Tave ir Mailą.

Moteris pažvelgė į žiedą, ir jos akyse suspindo ašaros.

– Koks gražus…

Rafaelis matė jos veide paskutinę abejonę, baimę patikėti, kad tai tikra… Tačiau tada Sem nusišypsojo, ir jį užliejo anksčiau niekada nepatirta šiluma.

– Taip, tekėsiu už tavęs, Rafaeli.

Ir ji ištiesė drebančią ranką.

Nė kiek ne tvirtesne ranka, Rafaelis užmovė jai ant piršto žiedą. O tada stipriai tebelaikydama jo ranką ji išlaisvino jį iš skausmingos praeities ir pakėlė sutikti šviesesnės ateities.

Prabėgo mėnuo…

Mažoje koplyčioje, stovinčioje Rafaelio Milano palazzo žemės valdose, giliai atsikvėpusi Sem žengė prie altoriaus. Ją lydėjo Umbertas, kuriam net nebereikėjo lazdos. Kiekvieną dieną jis vis labiau tiesėsi ir stiprėjo… Ypač tomis dienomis, kai netoliese sukiojosi Braidė…

Priekyje ėjo Mailas, apsivilkęs kostiumu, ir kaip pakliūva mėtė rožių žiedlapius. Berniukas kaskart atsigręždavo ir plačiai nusišypsodavo, ir Sem turėjo jam priminti, kad eitų pirmyn. Koplytėlė buvo pilna žmonių, bet Sem buvo nė motais. Ji tematė vyrą, jos laukiantį prie altoriaus. O tada Rafaelis atsigręžė, lyg nepajėgdamas susilaikyti, ir nusišypsojo. Sem visa nušvito.

Umbertas atidavė nuotaką su derama pagarba, o Rafaelis, prisitraukdamas ją prie savęs, parodė, jog ji jam priklauso. Ką sakė kunigas, Sem praslydo pro ausis. Negalėjo pasakyti, kad būtų labai religinga, tačiau apeigos lyg ir užbaigė visa, ką jiedu su Rafaeliu prieš mėnesį pradėjo – šalinti jau nereikšmingus, bet vis dar skausmingus praeities likučius.

Liko tik dabartis ir ateitis, svarus vestuvinis žiedas ant piršto ir Rafaelis, besilenkiantis jos pabučiuoti su tokia pagarba, kad Sem vos neapsiverkė. Iš tiesų ji verkė, tik Rafaelis pirštais nubraukė jos ašaras.

Vėliau, kai jie šoko per priėmimą, surengtą palapinėje prie palazzo, Rafaelis meilikavo:

– Ar sakiau, kokia tu graži?

Sem nusišypsojo.

– Maždaug šimtą kartų, bet gali pakartoti.

Iš tiesų, pirmą kartą gyvenime Sem jautėsi graži. Nors jos suknelė buvo paprasta, ir plaukus ne stilistas sušukavo, ir pasidažiusi buvo pati. Samanta jautėsi užtikrinta, patraukli ir, svarbiausia, mylima.

Prie jų kojų atsirado Mailas, Rafaelis pakėlė jį ant rankų, ir taip jie baigė vestuvių šokį – visi trys meiliu rateliu.

Palapinės kampe stovėjo Aleksijus Christakos, Rafaelio įbrolis. Jis buvo vyriausiasis pabrolys, atliko savo pareigą, pasakė visus prajuokinusią kalbą. Moterys krizeno ir varstė jį godžiais žvilgsniais. Net dabar jos sukiojosi netoliese, laukdamos menkiausio padrąsinančio gesto, kad galėtų pulti pirmyn.

Aleksijus nusivaipė. Pasijuto suvaržytas. Po paraliais. Ką jis bando apgauti? Jaučiasi suvaržytas dėl brolio nuo to laiko, kai Rafaelis pasisakė, kad ketina vesti ir turi sūnų!

Aleksijus vėl papurtė galvą ir nusivaipė, kai pamatė Rafaelį, bučiuojantį nuotaką gal kokį šimtąjį kartą. Aleksijus žiūrėjo į ją. Manė, kad ji gana graži, švelni ir kukli, tačiau nesuprato, kaip ji geba pažadinti Rafaelyje žvėrį, kai tik koks kitas vyras pasirodydavo netoliese. Net Aleksijui, nuo tada kai jie susipažino, buvo siunčiami ne itin švelnūs signalai patraukti šalin rankas.

Aleksijus svarstė, kaip įmanoma, kad Rafaelis nesupranta, jog ji tikriausiai teka už jo dėl saugumo ir turtų. Ar jam geras seksas bus apdūmęs akis, kad pamiršo svarbiausias pamokas, kurias jie buvo gavę iš savo mielosios jau mirusios motinos? Kad moters pagrindinis gyvenimo tikslas yra susisukti lizdelį ir susirasti ją globojantį turtingą vyrą.

Aleksijus mintyse sveikino savo brolį ir linkėjo jam viso, kas geriausia. Vyras tvirtino sau, kad neištars Aš tau sakiau, kai viskas subyrės. Tik pažiūrėkit, jis turėjo pripažinti, kad vaikas mielas. Jo sūnėnas. Kai tarp jungtuvių ir priėmimo teko prižiūrėti berniuką, jiedu gana smagiai leido laiką. Tačiau… Aleksijų nukrėtė šiurpas. Artimiausiu metu jis nebuvo numatęs imtis tokių veiksmų…

Aleksijus liovėsi žiūrėti į įbrolį, jaunąją bei jų sūnų ir pasižvalgė po svečių minią. Jo akį patraukė netoliese stovinti brunetė. Aukšta ir liekna, ir iškilumai buvo ten, kur reikia. Mergina pažvelgė į jį gundančiai, su pasitikėjimu ir nusišypsojo, kaip geba įgudusios viliokės.

Aleksijus pajuto, kaip sujudo kūnas, o kraujas plūstelėjo žemyn. Šį kartą masalas ne itin jį sudomino… Tačiau kada paskutinį kartą tai buvo? Aleksijus nekreipė į mintį dėmesio ir nusišypsojo nepažįstamajai. Kai pamatė moters akyse pergalės žvilgsnį, nes patraukė geidžiamiausio viengungio dėmesį, Aleksijus nugalėjo savyje glūdintį tuštumo jausmą ir pasuko prie brunetės.

***

Kitame serijos „Kraujo broliai“ romane skaitykite apie Aleksijų Christakosą.