Abby Green - Nebijok norėti daugiau

Sem nuščiuvo, kai išgirdo jį nervingai kalbantį: Šiuo metu esu šiek tiek užsiėmęs… Ne, nieko svarbaus… Išspręsiu tai kaip galima greičiau, o tada vėl su jumis susisieksiu…

Ir taip užgeso paskutinė klastinga vilties kibirkštėlė, kurią Samanta nesąmoningai ir su baime kurstė. Matyt, laikantis konfidencialumo tarp gydytojo ir paciento, Rafaeliui nebuvo pranešta, persileido ji ar ne. Jis buvo įsitikinęs, kad Sem persileido.

Atidėjęs pokalbį vėlesniam laikui, Rafaelis įėjo į palatą. Sem žiūrėjo pro langą ir jautėsi lyg tuojau ims ir subyrės. Ji stengėsi atsikratyti įtampos ir nurimti. Dabar svarbiausia buvo kūdikis.

Rafaelis sustojo prie lovos.

– Sem…

Ji nepažvelgė į jį. Tik atsiliepė:

– Ką?

Išgirdo jį atsidūstant.

– Paklausyk, atleisk… Tikrai apgailestauju, kad taip atsitiko. Geriau nė nebūtume pradėję.

Sem pasijuto praradusi viską.

– Tikrai, – sutiko, – geriau nebūtume.

Net ir tada sukirbėjo mintis atskleisti tiesą, bet tą akimirką jai buvo taip pikta. Pajuto, kad kyla įtampa ir prasideda spazmai. Kilo pavojus kūdikiui.

Ją apėmė baimė, ir pagaliau pasukusi galvą į Rafaelio pusę tarė:

– Paklausyk, kas padaryta, nebepakeisi. Viskas baigta. Turiu pasilikti per naktį, nes mane stebės, tačiau rytoj išvykstu. Važiuosiu namo.

Rafaelis buvo išbalęs, bet ji vis vien norėjo pakelti ranką ir trenkti jam antausį. Rafaeliui rūpėjo ne Samanta, o kad ji ką tik prarado kūdikį. Tenorėjo kuo greičiau ja atsikratyti. Išspręsiu tai kaipgalima greičiau…

– Eik, Rafaeli, palik mane vieną. – Prašau. Maldavo tyliai, jausdama, kad vėl kyla įtampa. Rankomis gniaužė užklotą, krumpliai pabalo.

Rafaelis tik pažvelgė į ją tomis neperprantamomis žaliomis akimis.

– Taip tik geriau, cara. Patikėk… Esi jauna… tau karjera priešaky. Galų gale lyg ir nebuvo nieko rimto, tiesa?

Sem perkreipė lūpas ir tą akimirką pasiryžo dėti visas pastangas karjeros… ir kūdikio labui. Kad ir kas nutiktų.

– Aišku, kad nebuvo. Dabar, prašau, išeik.

Sem vos tvardėsi ir pabūgo, kad bet kurią akimirką gali pratrūkti, ir Rafaelis pamatys, kaip giliai ji kenčia.

Jis žengė žingsnį atgal.

– Pasirūpinsiu tavo kelione namo. Tau nereikės dėl nieko nerimauti.

Sem vos nepradėjo isteriškai kvatotis pagalvojusi apie iškilusią nelengvą užduotį ir jos laukiančias gyvenimo permainas. Ji skubiai linktelėjo galvą.

– Puiku.

Rafaelis tada jau buvo prie durų, jis tiesiog švytėjo iš palengvėjimo.

– Sudie, Sem.

Didžiulėmis valios pastangomis susitvardžiusi, kad neimtų kūkčioti, Sem sugebėjo ramiai atsisveikinti.

– Sudie, Rafaeli. – Tada nusisuko, nes ašaros ėmė graužti akis. Kai išgirdo tyliai uždarant duris, jai iš krūtinės išsiveržė rauda, o skruostais ėmė plūsti karštos sūrios ašaros.

Visą kitą savaitę būdama namie Sem karštligiškai svarstė, kas geriau: pasakyti Rafaeliui tiesą ar apsisaugoti nuo būsimų išgyvenimų. Tada per vieną televizijos kanalą apie žymius žmones pamatė, kad Rafaelis vėl viešumoje su išsipuošusia Italijos televizijos įžymybe ir šypsosi ta velniškai gundančia šypsena. Matydama, kaip Rafaelis šypsosi prieš televizijos kameras apkabinęs per liemenį apvalių formų tamsiaplaukę Pietų Europos gražuolę, suprato, kad niekada negalės jam pasakyti, nes jam paprasčiausiai neįdomu.

– Mamyte, noriu Cheerios!

Sem viską pamiršo ir grįžo į tikrovę. Mailas. Pusryčiai. Metė į šalį visus prisiminimus, drauge ir kaltės jausmą ir nuėjo pasirūpinti sūnumi.

Tą vakarą suskambus durų skambučiui Sem pakėlė akis nuo po pietų virtuvės kriauklėje plaunamų indų. Ant svetainės grindų Mailas patenkintas žaidė su mašinėlėmis. Eidama atidaryti durų Sem buvo beveik tikra, kad tai Braidė, kaip dažnai būna, pamiršusi buto raktus.

Tačiau tamsų vėlyvą žiemos vakarą atvėrusi duris įsitikino, kad tai ne Braidė, kurios ūgis su aukštakulniais buvo penkios pėdos ir du coliai. Tai buvo kai kas daugiau nei pėda aukštesnis ir žymiai vyriškesnis.

Rafaelis Falkonė.

Kelias ilgas įtemptas akimirkas Sem buvo sunku susivokti. Laikas sustojo, ir ji ėmė pastebėti smulkmenas, lyg žiūrėtų iš šalies. Pablukę džinsai. Aplamdytas odinis švarkas. Plonas vilnonis megztinis. Tankūs tamsiai rudi plaukai, kurie visada šiek tiek raitėsi ant apykaklės. Aukšta kakta. Gilios stulbinančiai žalios akys. Aristokratiška nosis su kuprele – neginčijamas išdidumo bruožas. Nuostabi skruostų linija ir aukso rusvumo oda išdavė, kad jis kilęs iš egzotiškesnio krašto nei šalta drėgna Anglija.

Dar lūpos. Puikios, lyg sutvertos šelmiškiems malonumams. Visada atrodė, kad jos pavirs į gundantį šypsnį, žadantį tikrą jausmų palaimą. Jei nebus niūriai suspaustos, kaip paskutinį kartą.

Tikrovė smogė Sem tiesiai į paširdžius. Tik įkvėpusi oro susivokė, kad kelias ilgas akimirkas buvo sulaikiusi kvėpavimą ir žiopčiojo lyg žuvis.

– Samanta.

Vyro balsas įsakmiai grąžino ją į tikrovę. Ir žalios liepsningos akys, nužvelgusios ją nuo galvos ligi kojų. Sem ūmai susivokė, kad dėvi įprastus savaitgalio drabužius: aptemptus džinsus, storas puskojines ir labai nudėvėtus languotus marškinius. Plaukai buvo susukti į kuodą, nepasidažiusi.

Rafaelis nusijuokė.

– Tebesi nutrūktgalvė, matau. Nepaisant didžiausių mano pastangų.

Moters galvoje staiga atgijo prisiminimai. Savo palazzo Rafaelis įteikia jai didžiulę baltą dėžę. Po krūva sidabro spalvos vyniojamojo popieriaus pagaliau pasirodė audinio juosta.

Sem išėmė ją iš dėžės ir pamatė, kad tai kvapą gniaužianti vakarinė suknelė. Rafaelis pats ją nurengė ir perrengė ta suknele. Tesilaikanti ant vieno peties, prigludusi, su juodais bei kūno spalvos dryžiais suknelė išryškino Samantos klubus, krūtis, o ilga prakarpa atidengė kojas. Tada Rafaelis nusivedė ją į vieną iš prabangiausių Milano restoranų. Jie išėjo paskutiniai, maždaug ketvirtą valandą ryto, apsvaigę nuo putojančio vyno ir aistros, ir jis parsivežė ją į namus, į savo palazzo…

Tebesi nutrūktgalvė, matau…

Prisiminimai išsisklaidė, ir už Rafaelio nugaros Sem prieš akis radosi pati tikriausia priemiesčio gatvė.

Gundanti šypsena.

– Nepakviesi į vidų? Lauke šalta.

Sem suspaudė durų rankeną. Mailas. Siaubas stingdė jai kraują. Pagaliau. Ji atsipeikėjo.

– Dabar netinkamas laikas. Nesuprantu, ko atėjai. Manau, ligoninėje aiškiai pasakiau, jog manęs nebedomini.

Sem prisivertė pakelti akis. Praėjo ketveri metai, ir ji visiškai pasikeitė. Jautėsi vyresnė, labiau suvargusi. Rafaelis atrodė tik dar žavesnis. Tokia neteisybė dar labiau paakstino Samantą. Jis nežino, kaip ji gyveno pastaruosius keletą metų. Nes nieko jam nepasakojai, – priminė jai vidinis balsas.

– Dėl ko čia atėjai, Rafaeli? Esu tikra, kad šeštadienio vakarą tavęs laukia daug svarbesni reikalai.

Ją pačią nustebino su kartėliu ištarti žodžiai.

Rafaelio žandikaulis įsitempė, tačiau jis bematant atšovė.

– Pamaniau, jei pats asmeniškai tave aplankysiu, gal įtikinsiu išklausyti pasiūlymą.

Rafaelio skruostus nudažė blausus raudonis, tačiau Sem vargu ar tai pastebėjo, nes išgirdo sau už nugaros plonu balseliu šaukiant: Mamyte!, ir visu greičiu trepsint kojytes.

Ji pajuto, kaip Mailas čiupo jai už kojų ir apkabino jas mažomis rankutėmis, įsivaizdavo, kaip jis iškiša galvytę pasižiūrėti, kas gi stovi prie durų. Lyg veltui bandytų sustabdyti ateinantį traukinį. Sem pakartojo trūkčiojančiu balsu:

– Kaip jau sakiau, dabar netinkamas laikas.

Iš Rafaelio veido suprato, kad jis, pamatęs vaiką, pamažu ima susivokti. Šis ėmė neramiai kalbėti.

– Atleisk. Turėjau pagalvoti… Žinoma, praėjo tiek metų… Tikriausiai ištekėjai. Vaikai…

Tada vyras pažiūrėjo žemyn, ir ji pamatė, kad jo akys išsiplėtė. Samantai net nereikėjo pažvelgti žemyn, ji žinojo, kad Mailas dabar stovi šalia ir laiko putnia rankyte apkabinęs jai koją. Išplėstos žalios akys naiviai spokso į tokio pat atspalvio kitas žalias akis. Reto atspalvio. Daugelis žmonių apibūdindavo jas kaip reto atspalvio.

Rafaelis įdėmiai žiūrėjo į Mailą. Labai jau ilgai. Jis suraukė antakius ir atrodė, lyg kas būtų jam trinktelėjęs į paširdžius… apstulbęs. Vyras pažvelgė į Sem, ir ji aiškiai suprato, ką jis pamatė, lyg stovėtų nuošalyje ir stebėtų tą abipusį ryšį. Išbalusiame moters veide tebuvo matyti iš baimės išplėstos akys. Buvo balta kaip popierius. Apimta paniškos baimės. Nusikaltusi.

Tą akimirką Rafaelio žvilgsnis tapo ledinis, ir Samantai pasidarė aišku, kad jis suprato.

– Mamyte, gal dabar galime pažiūrėti mašinyčių per televizorių?

Sem uždėjo ranką Mailui ant galvelės ir tyliai pasiūlė:

– Gal tu žiūrėk, o aš tuojau ateisiu, gerai?

Mailas vėl išbėgo, o Sem ir Rafaelis tylėjo. Jis žino. Buvo dėl to visiškai tikra. Suprato vien pažvelgęs į sūnaus akis. Visai tokias pačias kaip jo. Kaip apmaudu, kad ledai tirpsta jam taip ūmai atpažinus savo sūnų.

Rafaelis žvelgė į ją taip įdėmiai, ir Sem juto, kaip kaista jos oda. Darėsi karšta.

– Leisk mane vidun, Samanta. Tuojau pat.

Visa drebėdama ir šlapia nuo prakaito, Sem žengė žingsnį atgal ir atvėrė duris. Rafaelis įėjo į vidų, aukštu galingu stotu užpildė visą koridorių. Nuo jo dvelkė lengvai pikantiškas muskuso kvapas, ir, nors buvo sukrėsta, Sem kraujas suplūdo į smilkinius jį atpažinus.

Ji uždarė duris ir nuskubėjo į virtuvę koridoriaus gale. Praeidama matė, kad Mailas jau sėdi sukryžiavęs kojas priešais televizorių ir žiūri populiarią programą apie automobilius. Savo mėgstamiausią.

Samanta jau rengėsi uždaryti duris, kai šiurkščiu balsu jai iš už nugaros pasigirdo įsakymas:

– Neuždaryk.

Ji nuleido ranką ir įsitempė. Rafaelis žvelgė į Mailą, besižavintį automobiliais ekrane. Rankutėse jis laikė kokias tris savo mėgstamas žaislines mašinėles. Jei jo akys ir rusva oda nėra nepaneigiamas įrodymas, tada tai tik pats pikčiausias pokštas.

Sem pasitraukė ir nuėjo į virtuvę. Ji nejautė kojų. Darėsi bloga ir sukosi galva. Atsigręžusi pamatė, kad Rafaelis įsekė jai įkandin, privėrė paskui save duris, bet visiškai jų neuždarė.

Tamsus Rafaelio veidas buvo pabalęs. Jis atrodė įniršęs.

Pagaliau pratrūko:

– Ir dar drįsi man teigti, kad sprendžiant pagal keistą genetinio sutapimo pasireiškimą, tas mažas berniukas nėra trejų metų ir apytikriai trijų mėnesių amžiaus? Kad jis nepaveldėjo lygiai tokios pat spalvos akių, kokias aš paveldėjau iš savo motinos? Kad jis nėra mano sūnus?

Sem žioptelėjo.

– Jis… – Ne dabar, šią paskutinę akimirką ji beviltiškai mintimis ieškojo ko nusitverti. Juk kaip nors tai būtų galima pateisinti. Rafaelis yra berniuko tėvas. Ji nebegali slėpti. Nebeturi teisės. Niekada neturėjo. – Jis tavo sūnus.

Kurį laiką tvyrojo mirtina tyla, tada Rafaelis pakartojo:

– Jis mano sūnus?

Sem tik linktelėjo galvą. Dabar ją ėmė pykinti. Ji ėmė suvokti, ką visa tai reiškia.

Rafaelis paleido seriją itališkų keiksmažodžių, Sem krūptelėjo, nes suprato kai kuriuos šiurkštesnius žodžius – jie juk buvo visų suprantami. Jai susuko pilvą, ir ji nevalingai pridėjo prie jo ranką. Stebėjo, kaip Rafaelis stengiasi viską suvokti. Visu rimtumu.

– Nėra ko stebėtis, kad tąkart taip troškai manimi atsikratyti.

Jis vaikštinėjo pirmyn atgal nedidelėje virtuvėje. Sem jautė, kaip kyla jo įtampa ir pyktis, kurie pasipylė kaip iš atviro elektros laido ir spragsėjo jai po kojų.

Staiga jis sustojo ir pažvelgė į ją.

– Ar tu ištekėjusi?

Ji susikrimtusi papurtė galvą.

– Ne.

– O kas būtų buvę, jei nebūčiau nusprendęs tavęs aplankyti? Taip ir būtum leidus amžinai man likti visiškoje nežinioje?

Visai sugniuždyta Sem tik sušnabždėjo:

– Aš ne… nežinau. – Nors tai pripažinus, ėmė smelktis nuojauta. Nebūtų galėjusi ištverti jausdama kaltę. Būtų pasakiusi.

Vyras pervėrė ją tomis šviesiai žaliomis akimis, kuriomis kadaise glamonėjo ir kurios dabar buvo šaltesnės net už ledą.

– Tu, kale.

Sem krūptelėjo. Lyg jis būtų šėręs jai per veidą. Būtų buvę tas pats. Taip šaltai ir negailestingai jis ištarė tuos žodžius.

– Tu nenorėjai kūdikio, – sušnabždėjo ji, nebepajėgdama suteikti žodžiams daugiau jėgos.

– Taigi man pamelavai?

Sem pajuto, kaip kaista skruostai, iš gėdos.

– Maniau, kad man persileidimas, ir tu taip manei. Tačiau klinikoje mane apžiūrėjęs gydytojas pasakė, kad nepersileidau.

Rafaelis sukryžiavo rankas, ir ji pamatė, kad jos sugniaužtos į kumščius. Net sudrebėjo baimindamasi jo įtūžio, nors žinojo, kad jis niekada jos nepalies. Tačiau jautė, kad jam norisi į ką nors trenkti.

– Tai tu žinojai, tačiau begėdiškai melavai ir leidai man išeiti.