Abby Green - Nebijok norėti daugiau

Jau vaikystėje Rafaelis suprato, kad augti be tėvo tas pats, kaip būti graužiamam rūgšties iš vidaus.

Susiformavo tvirtas pasiryžimas, lyg koks betono gniužulas. Niekas gyvenime neprivers Rafaelio palikti sūnaus, kad berniukui netektų patirti to, ką jam pačiam teko iškentėti.

Netikėtai nutraukęs Sem viršininką, Rafaelis atsistojo, sumurmėjo atsiprašymą ir išėjo iš salės. Šiuo metu norėjo girdėti kalbantį tik vieną žmogų.

Skrandį graužė rėmuo, nes pusryčiai, nors ir visai menki, nugarmėjo į klozetą moterų tualete. Sem drebėjo, jai buvo silpna, o jos veidas įskilusiame veidrodyje atrodė mirtinai išbalęs. Ji apsišlakstė vandeniu, išsiskalavo burną, nes turėjo grįžti ir susitikti…

Durys plačiai atsidarė, Sem atsitiesė ir įsitvėrė į kriauklės kraštą. Bent kartą meldė, kad tai būtų Gertė, bet pajuto, kad tai ne ji – piestu pasistojo kiekvienas kūno plaukelis.

Ji pasisuko ir pamatė aukštą ir niūrią Rafaelio figūrą, nes tai jis stovėjo atsirėmęs į duris ir giliai susikišęs rankas į kišenes. Pamačius vyrą, pažadinusį joje geidulius, džiaugsmas apėmė Sem kūną ir iš jos lūpų neišsiveržė piktas atsakas, nes su kartėliu pastebėjo, jog net nemalonus blausus apšvietimas negadina puikios Rafaelio išvaizdos.

Sukilo ilgai lauktas pyktis, Sem tuo pasinaudojo ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Kalbėjo šiurkščiu, skausmingu balsu.

– Ką tu sau manai, Rafaeli? Kaip drįsti čia rodytis ir naudodamasis savo galiomis man keršyti? Juk apgaudinėji darbuotojus – žmones, kurie ilgus metus pasišventę gilinosi į šią sritį. Staiga įsiverži ir žadi jiems miglotą sėkmę ateityje, kai abu žinome…

– Pakaks.

Rafaelio balsas šaižiai aidėjo siauro, plytelėmis iškloto moterų tualeto tyloje.

– Esu įsipareigojęs iki galo vykdyti savo pažadą finansuoti ir remti šį universitetą. – Jis kietai suspaudė lūpas. – Matyt, jau pamiršai, kad iš pat pradžių su tavimi susisiekiau ir paprašiau, kad dirbtum pas mane. Ketinau pasinaudoti tavo kompetencija ir prisidėti prie šio tiriamojo darbo turėdamas savų tikslų.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Nieko čia neįprasto: kiekviena save gerbianti automobilių pramonės bendrovė budriai stebi atliekamus naujus tyrimus ir ieško būdų naujų technologijų pagalba laimėti konkurencinėje kovoje. Jūs savo jėgomis pakėlėte tyrimus į daug aukštesnį lygį nei koks kitas struktūrinis padalinys universitete ar kur kitur.

Išgirdusi tuos žodžius, Sem nepajuto jokio pasididžiavimo savo profesiniais pasiekimais. Ji vis dar buvo sukrėsta.

– Gal ir taip, – kandžiai atsikirto, – bet dabar, kai žinai apie Mailą, sieki man atkeršyti.

Ji negalėjo paslėpti kartėlio.

– Taip jau yra, kad turi priemonių įsibrauti ir perimti savo valdžion visą skyrių, kad vykdytų tavo įsakymus.

Ją vėl apėmė siaubas prisiminus, kad viršininkas minėjo, jog ji pati turės dirbti Rafaelio gamykloje. Tik dar stipriau prispaudė rankas prie krūtinės prisiminusi, kaip prieš ketverius metus dirbdama Rafaelio gamykloje Milane turėjo šiltnamio sąlygas ir kaip lengvai jis ją suviliojo. Pagalvojus, kad teks grįžti į panašią aplinką, net jei Rafaelis siektų ją dusinti, o ne su ja miegoti, išpylė šaltas prakaitas.

– Pas tave nedirbsiu. Liksiu universitete.

Rafaelis žengė kelis žingsnius į priekį, ir jo veido išraiškoje bei akyse Sem pastebėjo lyg kokį plieninį šviesos blyksnį. Ją net suėmė baimė, nes jai pašiurpo oda nuo išdavikiško nerimo.

– Ateisi pas mane dirbti, arba nutrauksiu sutartį, ir visi tavo kolegos grįš ten, kur buvę. Jūsų viršininkas man sakė, kad jei nebūčiau pažadėjęs finansinės paramos, ketino atleisti keletą žmonių. Jis nebegali mokėti visiems atlyginimų, nes šiais metais sumažintas projekto finansavimas. Būtumėte tai sužinoję per šį susirinkimą.

Sem neaiškiai suvokė, kad Rafaelis sako tiesą. Apie tai jau kelias savaites sklandė gandai. Ji ir vėl liko priblokšta, kad nesuprato, koks Rafaelis kietaširdis.

– Tu šunsnukis, – tyliai piktinosi ji.

Rafaelis atrodė nepaprastai ramus.

– Vargu… nes stengiuosi išsaugoti darbo vietas. Bus visai paprasta, jei pasielgsi teisingai ir nusileisi mano norams. Ir tai tik pradžia, Samanta.

Kraujas ėmė stingti moters gyslose.

– Pradžia ko?

Kai Rafaelis ištiesė ranką ir suėmė jos skruostą, ji pakraupo per vėlai supratusi, kaip arti jis priėjo. Pajuto jo delno jėgą, nuospaudas, ir prisiminė, kad nepaisydamas savo padėties, Rafaelis mėgo krapštinėtis su automobilių varikliais. Tai buvo viena savybių, ją sužavėjusių iš pat pradžių.

Tą pačią akimirką joje kilo didžiulis geismas. Kiekviena kūno ląstelė džiūgavo nuo to prisilietimo. Šito Samanta nebesitikėjo kada nors patirti. Ji tirpo, darėsi karšta. Sudrėko.

Rafaelis ramiai atvėrė jos širdies skaudulį.

– Atpildo pradžia, Samanta. Esi man skolinga, nes trejus metus buvai atėmusi iš manęs sūnų, ir aš neleisiu, kad tą užmirštum.

Akimirką Rafaelis pamiršo, kur esąs, su kuo kalbasi. Delnu jautė šilkinę Sem odą, subtilų skruosto linkį, lyg dailiausio Murano stiklo dirbinio. Jo vos neapėmė noras slysti ranka žemyn, apkabinti moters kaklą, prisiglausti ir lūpomis suspausti jos rausvas lyg rožės pumpuras lūpas… Staiga Rafaelis susivokė, ką darąs.

Šiurkščiai nusikeikęs, atitraukė ranką ir žingtelėjo atgal. Sem žiūrėjo į jį didžiulėmis pilkomis akimis, o veidas buvo baltas kaip popierius, tik su rausvomis dėmėmis skruostuose.

Ji sumirkčiojo lyg būtų buvusi apimta tokių pačių kerų, o tada būtų prašviesėję akyse. Jose pykčio nebuvo likę nė ženklo.

Ji pakeitė taktiką, ėmė maldauti. Ištiesė ranką, balsas tapo kimus.

– Rafaeli, prašau, mums reikia pasikalbėti…

– Ne. – Pasakyta buvo griežtai ir šiurkščiai, ir tai ją paveikė. Rafaelis susiėmė Samantai pabandžius pasinaudoti akimirka, kai, matyt, pajuto jį esant silpną. Pabandė sujaudinti jo sąžinę. Su ratilais po akimis atrodė trapi ir pažeidžiama.

Jis matė, kaip motina metų metus klasta dumdavo vyrams akis, ir jie manė, kad ji pažeidžiama, trapi. Reikėjo tik pamatyti, kokia atšiauri jiems nebematant tapdavo motinos veido išraiška, kai jau būdavo gavusi, ko reikia. Tą dieną, kai paliko tėvą, ji buvo tokia abejinga, neparodė nė kruopelytės gailesčio.

Kadaise jis net nebūtų patikėjęs, jog Sem yra tokia, tačiau slėpdama nuo jo sūnų parodė tokį pat, o gal net ir didesnį, beširdiškumą.

Rafaelis žengė dar žingsnį atgal ir buvo nepatenkintas, kad yra priverstas taip daryti. Rodės, tuojau prasiverš nesuvaldomas pyktis. Jis iškošė pro sukąstus dantis:

– Jei būtum vyras…

Sem įsitempė ir pakėlė smakrą. Dingo ankstesnė romi išraiška, nebesigirdėjo apsimestinių maldavimų.

– Jei būčiau vyras… tai kas? Sumaltum mane į miltus? Nagi, gal pabandysi?

Rafaelis matė, kaip jos rankos prie šonų gniaužiasi į kumščius. Pažvelgė į ją su pasibjaurėjimu.

– Nekeliu rankos prieš moterį. Tiesą sakant, nei prieš nieką kita. Tačiau pirmą kartą panorau taip pasielgti, kai supratau, kad tas berniukas – mano sūnus.

Jis nebegalėjo liautis kalbėjęs. Vėl pasijuto sukrėstas, kaip ir tąkart.

– Mano sūnus, Sem, mano kūnas ir kraujas. Jis juk Falkonė. Dio. Kaip galėjai viena priimti tokį svarbų sprendimą? Kas tau suteikė teisę manyti, kad tu viena žinai atsakymą į šį klausimą? Kad tu viena gali nuspręsti ir pašalinti mane iš jo gyvenimo?

Sem, rodos, dar labiau įsitempė, o jos smakras pakilo dar aukščiau. Rausvos skruostų dėmės dar labiau išryškėjo, pabrėždamos dailią skruostikaulių liniją.

– Argi man reikia tau dar kartą priminti, kaip nenustygai vietoje trokšdamas tą dieną kuo greičiau palikti kliniką? Vargiai galėjai nuslėpti, kaip tau palengvėjo, kai pamanei, jog nebėra dėl ko nerimauti. Nusprendei, kad įvyko blogiausia, kas galėjo įvykti. Tau net nešovė į galvą paklausti, ar iš tiesų persileidau, nes nenorėjai kūdikio.

Rafaelis paraudo, jį graužė sąžinė, prisiminus, kaip troško būti kuo toliau nuo tų didžiulių akių su ratilais, nuo draskančio skausmo. Nuo sukrėtimo. Nuo jausmo, kad Sem labai jam rūpi.

Jis nedvejodamas prisipažino:

– Niekada neturėjau jokio noro turėti vaikų. Tačiau tu net nedavei man dingsties suabejoti, kad tai buvo persileidimas. Abu buvome tuo įsitikinę.

Sem neteko amo.

– Džiaugeisi galėdamas nusiplauti rankas, todėl dabar nekaltink manęs, kad spręsdama šį reikalą nutariau apsieiti be tavęs.

Rafaelis žvelgė į Sem, stovinčią vos už kelių pėdų, ir matė vien jos akis. Didžiules ir pilkas kaip debesys, plaukiantys Anglijos dangumi. Jinai vėl jį traukė, bet jis nepasidavė. Sem slėpė tiesą, kad jų kūdikis tebėra gyvas, sąmoningai jį suklaidino persileidusi, ir jis patikėjo.

Rafaelis papurtė galvą.

– To, anaiptol, nepakanka.

Susierzinusi Sem ėmė gintis.

– Nemaniau, kad labai reikėjo su tavimi susisiekti ir pasakyti tiesą, kai po savaitės pamačiau tave su kita moterimi.

Sem sunkiai kvėpavo, ir jis matė, kaip po marškinėliais kilnojasi krūtys. Karštis pliūptelėjo tiesiai Rafaeliui į slėpsnas, bet jis be gailesčio jį numalšino. Vyras nukreipė žvilgsnį į Sem veidą ir stengėsi negalvoti, jog vienus metus Samantai jį palikus, jis nemiegojo su jokia kita moterimi. Nesvarbu, kokia būdavo jos išvaizda ir kiek pastangų jam tai kainuodavo. Kaskart, kai pasitaikydavo proga, viduje kažkas lyg užsitrenkdavo. Ir nuo to laiko?.. Jis patyrė šiokių tokių nuotykių su moterimis. Dabar tai prisiminus buvo apmaudu.

Rafaelis prisimerkė.

– Nė nedrįsk dabar visko užkrauti man vienam, kad nukreiptum dėmesį nuo savo kaltės.

Tačiau kaltės jausmo, apėmusio Rafaelį, bus nelengva atsikratyti, kad ir kaip labai jis stengtųsi. Velniai ją rautų! Neleis Sem taip su juo elgtis. Ji pagimdė vaiką. Jo sūnų. Ir nieko jam nepasakė.

Sem balse suskambo kartėlis.

– Dieve sergėk, kad kada nors pamirščiau, kokie buvo mūsų santykiai. Seksas. Beveik vien tik seksas, tiesa? Jokių pokalbių ar ko nors asmeniškesnio, tik nuogi lovoje. Juk kuo aiškiausiai davei suprasti, Rafaeli, nes nuolat kartojai, kad tavęs neįsimylėčiau, nes dar nesi pasirengęs.

– Tačiau vis vien įsimylėjai, argi ne taip? – Rafaelis negalėjo paslėpti smerkiančios balso gaidos, ir pamatė, kad Sem blykšta.

– Maniau, kad tave myliu. – Jos lūpos persikreipė. – Šiaip ar taip, buvai man pirmas mylimasis. Argi nėra nekaltai merginai normalu atsiduoti savo pirmajam? Argi ne toks buvo vienas iš tavo man duotų naudingų patarimų?

Rafaelio akyse stojo nuogo ir įkaitusio Sem kūno vaizdas, kai ji gulėjo jo lovoje. Iškilios apvalios krūtys, liaunas liemuo, ilgos kojos. Oda buvo tokia skaisti ir balta, kad priminė jam alebastrą – tik ji buvo gyva, kvėpavo, tokia aistringa. Buvo dar nekalta. Niekada nepamirš, kaip nyrant patį pirmą kartą buvo glotnu, ankšta ir karšta. Tai buvo jo pats erotiškiausias prisiminimas. Aiktelėjusi dėl įsiskverbimo ji pajuto malonumą.

Ji tęsė:

– Tačiau nesirūpink. Meilė greitai išblėso: kai sužinojau, kad esu nėščia ir turėsiu kūdikį, supratau, kokie paviršutiniški buvo mūsų jausmai.

– Sužinojusi, kad esi nėščia, – iškošė Rafaelis pro dantis, supykęs, kad prisiminimai taip lengvai prasibrovė pro statytas užtvaras, – nusprendei viskuo pasirūpinti pati.

Supratęs, kad Sem geba perprasti, kuria linkme krypsta jo mintys, Rafaelis pakeitė taktiką.

– Gal tai bausmė, Sem? Hm? – Pats ir atsakė: – Bausmė, kad nutraukiau su tavimi santykius? Kad nebenorėjau nieko daugiau? Kad leidau tau išeiti? Kad nenorėjau kūdikio, nes ne to siekėme bendraudami?

Rafaelis nebesuvaldė savo demoniškos prigimties.

– Manau, jog bėda ta, kad mane įsimylėjai, ir tau buvo pikta, jog neatsakiau tuo pačiu, todėl nusprendei mane nubausti. Tai taip akivaizdu…

Sem prisiartino, pakėlė ranką ir trenkė Rafaeliui per veidą, net pati nepajutusi, kaip tai įvyko. Stojus nemaloniai įtemptai tylai, moteris suprato taip pasielgusi todėl, kad jis garsiai prabilo apie jos pačios nuogąstavimus. Ir dar šioje bjaurioje, tuščioje, aidinčioje patalpoje.

Kimiu balsu nusikeikęs, su liepsnojančiu skruostu toje vietoje, kur trenkė Sem, Rafaelis čiupo ją į glėbį ir prispaudė lūpas prie jos lūpų. Bučiavo įnirtingai ir šiurkščiai.

Praėjus kokiai akimirkai, Sem atsigavo po sukrėtimo, tačiau, jei būtų veikusi nors viena jos smegenų ląstelė, nebūtų pasielgusi taip, kaip pasielgė. Klastingas kūnas trukdė reikštis protui.

Pati ėmė jį bučiuoti su tokiu pat įniršiu. Nes Rafaelis ją perprato. Nes garsiai ištarė tuos žodžius. Nes dėl jo pajuto gėdą ir sumaištį. Nes jis buvo čia. Nes pati ėmė jo geisti. Nes grįžo prisiminimai. Nes jis bučiavo, norėdamas įtvirtinti savo galią ir įrodyti, kad ji vis dar jo geidžia.

Sem laikėsi įsikibusi jo švarko. Juto kraujo skonį, tačiau skausmas neteko reikšmės. Viską užgožė aistra, jausmai darėsi visai nebevaldomi. Rafaelis delnais skaudžiai spaudė jos rankas, ir, kilus geismui, sumišusiam su nusivylimu, Sem akyse ėmė kauptis ašaros.