Atsimerkusi pamatė mirguliuojančius žalius vandenis. Rafaelis staiga išsilaisvino, o Sem girdėjo vien savo širdies dūžius ir trūkčiojantį kvėpavimą. Vis dar gniaužė jo švarką, tačiau tuojau pat paleido, o jos rankos drebėjo.

– Tau bėga kraujas…

Neteikė paguodos ir tai, kad Rafaelis kalbėjo šiurkščiu balsu. Tebebuvo įpykęs, visai nepaveiktas aistros.

Sem pakėlė ranką, palietė lūpą ir susiraukė, nes ėmė dilgčioti. Lūpos buvo patinusios. Suprato, kad turi tuojau pat sprukti, kol Rafaelis nepastebėjo jos sumaišties. Kol dar nepastebėjo, kad po jos įniršiu slepiasi nenusakomas geismas.

– Turiu eiti. Jie mūsų pasiges. – Viskas jos viduriuose ėmė suktis, kilti. Sem išsigando, kad vėl neimtų vemti, šį kartą tiesiai ant Rafaelio nepriekaištingai nuvalytų batų. Nepajėgė pakelti į jį akių.

– Sem…

– Ne. – Rafaelį nutraukusi Sem pažvelgė į jį. – Tik ne čia.

Vyras sukando dantis.

– Puiku. Tada šį vakarą atsiųsiu tau automobilį. Pasikalbėsime pas mane.

Sem buvo per daug sukrėsta, kad prieštarautų. Visko buvo per daug – per daug kilusios fizinės energijos. Įtikinamas įrodymas, kad jai vos tik pažvelgus į Rafaelį kyla aistros, to niekada gyvenime nepatyrė su kuo nors kitu. Šiuokart ji paprasčiausiai nebegalėjo nieko daugiau pasakyti, tik nenoromis sutikti.

– Gerai. – Turėjo bėgti nuo šio vyro kuo toliau, kol jis jos neperprato.

Tą vakarą Sem laukė Rafaelio prabangiame sublokuotame name pačiame Meifairo centre, kuriame įsikūrę turtuoliai ir įžymybės. Visą dieną jos viduje virė pyktis ir beprasmybė, nes turėjo taikytis prie bendradarbių, su jauduliu svarsčiusių didžiules Rafaelio Falkonės pasiūlytas galimybes, o Sem žinojo, kad iš tiesų vyras tik nori įrodyti tebeturįs galių kaip panorėjęs tvarkyti jos gyvenimą.

Ją baugino sumišę jausmai po nutikimo tualete, o dar labiau mintis, kad ir vėl teks pas jį dirbti. Sem stengėsi giliai kvėpuoti ir sutelkti dėmesį į aplinką. Prabangias sofas bei krėslus pilkos, baltos ir kreminės spalvos apmušalais. Žemus kavos staliukus ir aptakių formų baldus. Išties keliančius nerimą.

Su dalykinio stiliaus drabužiais jautėsi ne vietoje. Tebedėvėjo siauras juodas kelnes, baltus marškinius ir juodą švarkelį. Bateliai žemakulniai. Atgal sušukuoti plaukai. Jokio makiažo. Tokia aplinka tiko daug jausmingesnei moteriai: su gražia šilkine suknia laisvai ir gundančiai sėdinčiai ant sofos ir laukiančiai mylimojo.

Sem su skausmu prisiminė Rafaelio palazzo Milano pakraštyje, kur kartais jai kildavo iliuzijų, kad už tų keturių sienų daugiau nieko nėra. Ir kad ji vienintelė graži ir geidulius kelianti moteris.

– Atleisk, kad priverčiau tave laukti.

Išgirdusi Rafaelio balsą Sem taip greitai atsigręžė, kad susvaigo galva. Pajutusi, kad laiko odinę rankinę prispaudusi prie krūtinės kaip kokią apsaugą, ją nuleido.

Nebuvo pasirengusi taip greitai dar kartą susitikti su Rafaeliu, o tuos ir taip siautulingus jausmus dar stiprino pyktis bei nuolat persekiojanti gėda. Ir dar tas nirtus bučinys. Samantos lūpos vis dar buvo jautrios. Rafaelis atrodė kaip koks nelabasis, išniręs iš prieblandos. Aukštas, stambus, tvirtas, raumeningas. Ir piktas. Veidas griežtas, nė šypsenėlės. Apsimeta, kad gailisi, jog jai teko laukti.

Visai taip pat, kaip ir anksčiau. Bet nepaisant pykčio Sem graužė sąžinė. Ji nenoromis atsiprašė:

– Atsiprašau… kad trenkiau per veidą. Nežinau, kas man užėjo… bet ką tu pasakei… netiesa.

Pamelavo. Viduje ji visa degė. Geriau jau būtų laikiusi liežuvį už dantų. Pamelavo ir sau, ir jam.

Rafaelis žengė vidun. Paniuręs.

– Nusipelniau to. Daviau tau dingstį.

Sem pabalo ir pažvelgė į jį. Pritarimo nesitikėjo, tad jos klasta lyg ir išgaravo.

Vyras praėjo pro ją prie baro ir įsipylė gintaro spalvos gėrimo, mirguliavusio gaubto stiklo grafino dugne. Pažvelgė į ją per petį, ir karštis mušė Sem į veidą. Ji net nesumetė, kad atidžiai apžiūrinėja jo plačią nugarą, siaurus klubus ir tvirtus sėdmenis.

– Tau įpilti?

Samanta skubiai papurtė galvą ir dusliai tarė:

– Ačiū. Ne.

– Įsitaisyk. – Jis mostelėjo į arčiausiai stovinčią sofą. – Atsisėsk, Sem. Ir gal padėtum į šalį savo rankinę? Atrodo, tau pirštai bematant sulūš.

Sem suglumusi nuleido akis ir pamatė, kad taip stipriai laiko įsitvėrusi odinės rankinės, jog net krumpliai pabalę. Sunkiai atsidususi skubiai nuėjo prie sofos ir, atsispyrusi pagundai įsitaisyti laisvesne poza, prisėdo ant paties kraštelio.

Rafaelis priėjo ir atsisėdo priešais. Aišku, buvo daug labiau atsipalaidavęs, nes įsitaisė patogiai ir uždėjo ranką ant sofos atlošo. Sem stengėsi nežiūrėti ir nematyti, kad jo marškiniai įsitempę ties krūtine.

– Beje, kokios kilmės vardas Mailas? Airiškas?

Sem sumirkčiojo. Po kokios akimirkos suprato, ko jis klausia. Buvo taip netikėta.

– Tai… mano senelio vardas.

Sem šiek tiek nustebo, kad Rafaelis prisiminė jos kilmę. Tiesą sakant, Samantą tik viena karta skyrė nuo Airijos. Ji gimė ir užaugo Anglijoje, nes kai jos talentingam tėvui pasiūlė darbą Londono universitete, šeima persikėlė.

Sem pajuto besikaupiantį pyktį.

– Iš tiesų, ruošiausi tau pasakyti… kada nors. Iš tikrųjų nebūčiau nuo Mailo amžinai slėpusi tiesos.

Rafaelis nemaloniai prunkštelėjo.

– Kaip gražu iš tavo pusės. Būtum laukusi, kol jis būtų užaugęs pilnas apmaudo, kad neturi tėvo, o aš to net nebūčiau žinojęs.

Rafaelis atsisėdo tiesiai ir trinktelėjęs padėjo taurę. Su nekantrumu perbraukė ranka per plaukus, ir jie netvarkingai sukrito ant kaktos. Sem sutraukė vidurius, nes prisiminė, kaip kadaise jai buvo malonu braukti rankomis per tuos plaukus, laikyti už jų, kad jis neatsitrauktų, kai veidu buvo įsikniaubęs jai tarp…

Taip pakrypus mintims, Sem ėmė degti iš gėdos. Turėtų galvoti apie Mailą ir kaip jiems abiem išvengus Rafaelio keliamos grėsmės, o ne svaičioti apie pasibjaurėtinai nepadorius malonumus.

Dar tylesniu balsu ji prisipažino:

– Gyvenau diena po dienos… neatrodė, kad reikėtų skubėti. Jis… neklausinėja apie savo tėvą.

Rafaelis išsitiesė visu ūgiu priešais ją.

– Sakyčiau, reikėjo skubiai pranešti, kai tik pagimdei, Sem. Ar nemanai, kad berniukas svarsto, kodėl kiti vaikai turi tėčius, o jis ne?

Žodžiai strigo Sem gerklėje. Mailas dar neužsiminė, tačiau ji pastebėjo jį žiūrint į draugus darželyje, kai jų pasiimti ateidavo tėčiai. Neilgai trukus sūnus būtų ėmęs klausinėti.

Ji irgi atsistojo, jai nepatiko jausti grėsmę.

Rafaelis užgniaužė kylantį pyktį, kuris tuojau būtų ėmęs lietis per kraštus. Jausdamasi dar labiau pažeidžiama Sem tarė griežtu balsu:

– Paklausyk, nebegaliu ilgiau pasilikti. Auklė daro man paslaugą. Gal kalbėkimės apie tai, kas reikalinga?

Visą dieną Rafaeliui akyse stovėjo Sem išbalusiu veidu. Ir kaip čiupo ją į glėbį lyg koks laukinis, prirėmė prie kriauklės, kad ją paimtų tame apšiurusiame tualete. Jautė ją prie savęs, jos lūpas prie savo lūpų. Tas prisiminimas išjudino giliai slepiamas emocijas ir sukėlė virtinę jausmų, karštesnių ir veržlesnių, nei kada nors buvo patyręs.

Vyras stengėsi sutramdyti stiprius jį užplūdusius jausmus.

– Štai kaip viskas vyks: aš pasiryžęs būti savo sūnui tėvu, o tu iš visų jėgų stengsiesi, kad mums visiems būtų lengviau. Priešingu atveju, Samanta, nedvejodamas panaudosiu prieš tave visas juridines galias.

Rafaelis išdėstė reikalavimus, o Sem tik žiūrėjo į jį ir stengėsi, kad jis nepamatytų, jog jo žodžiai sukrėtė ją ligi pat širdies gelmių. Nedvejodamas panaudosiu prieš tave visas juridines galias.

– Ką turi galvoje taip sakydamas, Rafaeli? Nevalia taip manęs bauginti.

Rafaelis priėjo arčiau – pakankamai arti, nes aplinkui pasklido jo kvapas, paskatinęs ją akimirksniu prisiminti, kaip tą pačią dieną tik šiek tiek ankstėliau jis prispaudė lūpas prie jos lūpų. Dabar jis žiūrėjo į ją taip ilgai ir taip susikaupęs, kad ji liovėsi kvėpavusi. O tada vėl grįžo prie sofos, atsisėdo ir stebėjo ją kaip koks dykinėjantis paša.

– Tai ne bauginimas. Veikiau pažadas. Noriu dalyvauti Mailo gyvenime. Esu jo tėvas. Mums vertėtų susipažinti. Jis turi žinoti, kad aš jo tėvas.

Iš siaubo Sem pašoko adrenalino kiekis kraujyje. Kad ir labai norėdama nebūtų galėjusi nusėdėti vietoje. Įsitempė kiekvienas raumuo.

– Juk negali įsiveržti ir pareikšti, kad esi tėvas. Berniukas nesupras. Tik nuliūdinsi jį.

Rafaelis kilstelėjo antakį.

– O kas dėl to kaltas? Kas visa tai slėpė nuo jo ir nuo manęs? Tiktai vienas žmogus. Tu. Ir dabar tau pačiai tenka atsakyti už pasekmes.

– Taip. – Su kartėliu pripažino Sem. – Aš tai pripažįstu, o tu aiškiai apibrėžei, kaip toli sieks tavo įtaka – bet tik ne mano sūnaus gerovės ir saugumo kaina.

Rafaelis atsitiesė.

– Tik dėl tavęs mūsų sūnus nelaimingas ir nesaugus. Dėl tavo užsispyrimo jis jau treti metai nežino, kad turi tėvą. Tu jau padarei nepataisomą žalą vaiko raidai.

Mūsų sūnus. Sem surakino skausmas. Ji ir vėl pasijuto priblokšta įžiūrėjusi Rafaelio veide tiksliai apibūdinamą jausmą. Nors vyras bematant užsidėjo kaukę, lyg jį patį būtų nustebinęs toks jausmingumas.

– Ką siūlai, Rafaeli?

Tą akimirką giliai širdyje Sem stebėjosi, kad jie kadaise buvo artimi. Kad ji gulėjo šalia šio vyro lovoje ir žvelgė į jo akių gelmes. Tą paskutinę naktį, prieš jam išvykstant į verslo kelionę, ji ištiesė ranką ir palietė jo veidą lyg norėtų įsiminti bruožus. Jis paėmė jos ranką ir pabučiavo į delną, o jo akyse šmėkštelėjo kažin kas dar nematyto, kas vertė ją tankiai kvėpuoti, o širdį plakti…

– Siūlau štai ką, kadangi artimoje ateityje privalau būti Anglijoje, noriu matyti Mailą kiekvieną dieną, kad mudu susipažintume.

Jai sunku buvo tai suvokti.

– Artimoje ateityje? Ką tai reiškia? Negali tik susipažinęs vėl, kai baigsis tavo verslo reikalai, palikti sūnų, Rafaeli.

Rafaelis atsistojo ir giliai susikišo rankas į kišenes, lyg jam būtų kilę minčių apie fizinį smurtą. Jis kalbėjo lipšniai.

– Ak, nėra ko nerimauti, Sem, neturiu nė mažiausio noro jį palikti – to nebus – kad ir kur būčiau išvykęs verslo reikalais. Mailas man taip pat sūnus kaip ir tau. Tau nebuvo jokių kliūčių būti su juo daugiau nei trejus metus, ir tu dar kartą jo nuo manęs neatskirsi. Noriu, kad jis būtų čia, su manimi.

Sem žioptelėjo ir tik tada pajėgė ištarti:

– Čia, su tavimi? Bet tai absurdiška. Jam tik treji!

Labai nenoromis Rafaelis pridūrė:

– Žinoma, tu irgi turėsi atsikraustyti.

Sem baimingai nusijuokė, nes beprotiškas Rafaelio pasiūlymas buvo ištartas kaip itin priimtinas.

– Ak, ačiū! Matyt, turėčiau dar ir dėkoti, kad leisi pasilikti su sūnumi?

Rafaelis išraudo.

– Manau, bet kuris teisėjas teismo salėje nepalankiai žiūrės į motiną, be jokios aiškios priežasties slėpusią nuo tėvo sūnų.

Sem išblyško ir pabandė jį įtikinti.

– Rafaeli, mes negalime… išsikraustyti ir persikraustyti pas tave. Tai nepatogu. – O mintis, kad teks su šiuo vyru praleisti daugiau laiko nei norėtų, mirtinai gąsdino.

Jo balsas rėžė ausį.

– Ketinu gyventi su savo sūnumi po vienu stogu, kaip tėvui priklauso, ir dėl to nebus jokių derybų. Gali tam pritarti arba ne. Be abejo, bus paprasčiau, jei pritarsi. Ir, kadangi mes vėl dirbsime kartu, taip bus tik patogiau.

Rafaeliui priminus tą sprendimą ir dėl vyro užsispyrimo Samanta vėl supyko.

– Visiškai nemąstai. Žinoma, turėsiu būti su sūnumi… to jau tikrai nėra ko svarstyti.

Rafaelis žengė žingsnį arčiau, ir nors tebelaikė rankas kišenėse, Sem pabūgo, kad jis jai suduos.

– Puikiai supranti, kaip jaučiuosi, Samanta. Lauksiu tavęs su lagaminais ir Mailu iki tos pačios valandos rytoj vakare, o jei ne, eisime į teismą, ir ten nuspręs, kaip turėsime pasidalyti laiką. – Jis dar pridūrė: – Įrodei, kad esi įsitikinusi, jog pakanka tik vieno iš tėvų. Kas man uždraus išbandyti šią teoriją ir palikti tave nuošalyje?

Sem iškošė pro sukąstus dantis:

– Pripažįstu, kad praradai galimybę matytis su Mailu… ir kad turėjau tau pasakyti apie jį anksčiau. Bet turėjau tam priežasčių, ir manau, kad jos svarios.

– Labai kilnu iš tavo pusės, Samanta, – nusišaipė Rafaelis parodydamas savo pranašumą.

Stengdamasi susikaupti, kad jis jos neblaškytų, Sem įtikinėjo:

– Bus nepatogu mums čia apsigyventi. Nors tai tavo namai, ir jie gražūs…

– Jie ne mano, – atšovė Rafaelis. – Tai mano draugo nuosavybė. Aš juos išsinuomojau.

Sem nevalingai pakėlė rankas maldaudama, kad ją išklausytų.

– Dar viena priežastis, dėl ko šis sumanymas netikęs – tai net ne tavo nuolatinė gyvenamoji vieta. Mailas kuo puikiausiai jaučiasi savuose namuose. Mūsų namo priestate įrengtas dar vienas butas, o ten gyvena Braidė.

Rafaelis kilstelėjo antakį.

– Jo auklė?