Abby Green - Nebijok norėti daugiau

Sem linktelėjo galvą.

– Po motinos mirties ji buvo tėvo namų ekonomė, nuo tada, kai man suėjo dveji. Ji mane augino ir rūpinosi, ir pasiliko, kai prieš dvejus metus mirė tėvas.

– Užjaučiu. – Rafaelis šaltai pareiškė užuojautą. – Nežinojau.

– Ačiū… – padėkojo Sem. – Esmė ta, – tęsė ji, kol Rafaelis dar domėjosi, – kad Braidė pažįsta Mailą nuo gimimo. Ji man daug padėjo.

Sem paraudo, nes įsivaizdavo, kokios kandžios replikos sukasi Rafaelio galvoje, todėl skubiai pridūrė:

– Mes viską puikiai suderiname. Nuolatinė vaiko priežiūra, kokia man prieinama, Londone yra aukso vertės.

Rafaelis pareiškė:

– Nemanau, kad man reikia aiškinti, jog tau mažiausiai teks rūpintis vaiko priežiūra, jei tik leisi man tvarkytis.

Sem buvo tokia įsitempusi, kad palūžo, ir staiga jai ėmė nepaprastai suktis galva. Tikriausiai tai buvo matyti, nes Rafaelis bematant atsirado šalia, ir suraukęs antakius, laikė ją už rankos.

– Kas yra? Dio, Sem, atrodai visai nekaip.

Kai jis ištarė Sem, moteris pasijuto visai pažeidžiama. Mintyse nusikeikė. Nebuvo išglebusi mulkė, ir jai nepatiko, kad Rafaelis mato ją tokią. Pasimuisčiusi išsilaisvino iš galingo vyro glėbio.

– Man viskas gerai…

Rafaelis vis vien jėga nuvedė ją prie sofos ir privertė atsisėsti. Tada nuėjo prie gėrimų spintelės ir pripylė taurę brendžio. Grįžo ir padavė jai.

Nekęsdama savęs, kad reikia pastiprinimo, Samanta paėmė taurę.

Nugėrė gurkšnelį. Aštriam, stipriam gėrimui nutekėjus gerkle į skrandį, pasijuto mažumėlę tvirčiau. Padėjo taurę ir pažvelgė ten, kur vėl tiesiai priešais ją buvo atsisėdęs Rafaelis.

– Paklausyk, pats sakei, kad nuomojiesi šias patalpas. Būtų neprotinga iškeldinti Mailą iš namų, kuriuose jis augo nuo kūdikystės. – Ji tęsė: – Mano tėvo namas labai patogus. Braidė gyvena šalia. Gatvės gale yra Mailo darželis. Netoliese – parkas. Savaitgaliais jis eina maudytis į vietinį plaukimo baseiną. Žaidžia su vaikais iš aplinkinių namų. Vieta saugi. Visi sergsti vienas kitą, ir Mailą myli.

Rafaelio veido išraiška buvo neperprantama. Sem giliai atsiduso. Ji lyg paskaitė paskaitą, išdėstė viską papunkčiui. Labiau nei bet kada suprato, kaip smarkiai, jei tik norėtų, Rafaelis galėtų sutrikdyti jos ir Mailo gyvenimus. Ir dėl to kalta vien tik ji.

Jis nutęsė:

– Tavo nupieštas vaizdas tikra idilė.

Sem paraudo išgirdusi jo balse pašaipą.

– Mums pasisekė, kad gyvename gerame rajone.

– O kaip jums sekėsi išsiversti finansiškai?

Rafaelio klausimas Sem nemaloniai nustebino.

– Na… iš pradžių buvo nelengva. Turėjau metams atidėti doktorantūros studijas. Susirgo mano tėvas. Tačiau turėjau sukaupusi šiokių tokių santaupų, ir jos padėjo išsiversti. Tėvas gaudavo pensiją. Jam mirus, įsigaliojo draudimas, ir nebereikėjo mokėti būsto paskolos mokesčių. Kol studijavau doktorantūrą, Mailą prižiūrėjo Braidė, ir man pasisekė, kad vos baigusi buvau pakviesta dalyvauti tyrimų programoje. Išsiverčiame. Mums pakanka.

Neabejotinai pasijutusi ori, Sem net atsitiesė. Rafaelis sprendė apie tai pagal jos pečių liniją ir tuo žavėjosi, nors ir nenoromis. Sužinojusi, kad nepersileido, neskubėjo prašyti jo paramos. Kuri gi moteris nebūtų pasinaudojusi tokia padėtimi? Sem buvo pasiryžusi ištverti viena pati.

– Ar būtum kreipusis į mane, jei būtų pritrūkę pinigų?

Rafaelis pamatė, kaip ji išbalo paminėjus tokią galimybę, ir instinktyviai pajuto negerai padaręs. Samanta veikiau priešinsis, nei norės dar kartą su juo susitikti. Nuo to laiko, kai praėjusį šeštadienį sužinojo lemtingą naujieną, Rafaelis stengėsi nebegalvoti, kad taip nori dar kartą pamatyti Sem, jog nebepaiso sau duoto žodžio prie jos nesiartinti, ir nuėjo pas ją į namus jausdamas šį tą daugiau nei viduje kirbantį nerimą. Tai buvo panašiau į geismą. Bandė nekreipti į tai dėmesio, bet buvo įniršęs, kad moteris laiko jį nereikalingą. Kad yra jam abejinga.

Rafaelis atsistojo.

– Tai neturi nieko bendra su mano noru pasiekti tikslą – atgauti savo sūnų.

Sem irgi atsistojo, jos skruostai degė, veide išryškėjo pilkos lyg mirguliuojantys tvenkiniai akys. Rafaelį apėmė pragaištingas ir nepaliaujamas geismas.

– Tik tiek. Tu net nesupranti, tiesa? Tai ne dėl mudviejų. Tai dėl Mailo, ir kaip jam geriausia. Jis ne kokia šachmatų figūrėlė, negalima jo stumdyti iš vienos vietos į kitą vien tam, kad man atkeršytum. Jo poreikiai svarbiausi.

Rafaelis pasidygėjo jos pamokymais. Būdama motina ji turėjo teisę piktintis, nes patyrė, kaip vis stiprėja jos ryšys su sūnumi. O jis ne. Suprato, kad Samanta turi tą teisę. Rafaelis negalėjo taip paprastai ateiti ir išplėšti sūnaus iš jam įprastos aplinkos, nors ir labai to norėjo. Už tai nekentė Samantos.

Jis griežtai paklausė:

– Tada ką siūlai?

Gražiu išraiškingu moters veidu nuslinko palengvėjimas, ir tai tik dar labiau supykdė Rafaelį. Argi ji tikrai mano, kad bus taip paprasta?

– Paliksime Mailą ten, kur jis yra, namuose su manimi. O tu galėsi ateiti ir jį aplankyti… ką nors sugalvosime, kol esi Anglijoje… Kai pamatysime, kaip sekasi, galėsime sudaryti planą ilgesniam laikui. Juk nebūsi čia visą laiką…

Rafaelis pamatė, kad Sem dairosi rankinės, ir kad nuėjo jos pasiimti. Prieš savo valią sekė akimis jos aukštą liekną figūrą, kaip ji pasilenkia ir atsitiesia, jos per marškinius išryškėjusias krūtis, prisiminė, kaip patį pirmą kartą troško jas paliesti, ir kaip suėmęs delnais pajuto jų stangrumą ir svorį, kaip tobulai jos atitiko jo delnų linkį. Tai, kad prisiminimai buvo tokie ryškūs, nežadėjo nieko gera.

Sem buvo vienintelė moteris, turėjusi galių priversti jį jaudintis. Balansuoti ties pavojinga riba. Ir visai ne taip, kaip jam patiktų, kur jis visiškai kontroliuotų padėtį, tarkim, vairuodamas automobilį.

Pavojinga ši riba ar ne, bet kažin kas esminio ir gilaus suspaudė Rafaelio širdį matant, kad Sem ruošiasi išeiti. Ir dar su tokiu palengvėjimu – lyg jai viską griežtai išdėsčius, jis būtų sutikęs.

Dabar ji ėjo durų link, užsikišo neklusnių plaukų sruogą už ausies, ir nuo to vienintelio gerai pažįstamo judesio jis ėmė kraustytis iš proto.

– Ar tikrai manai, kad taip paprasta? Kad taip imsiu ir sutiksiu su tavo sąlygomis?

Ji stabtelėjo.

– Negali taip elgtis, Rafaeli, reikalauti, kad viskas vykų, kaip tu nori. Tai neteisinga Mailo atžvilgiu. Jei jis turi su tavimi susipažinti, tegul tai vyksta jam pažįstamoje aplinkoje. Jau ir be to berniukui kils daug painiavos.

Vos ne prieš savo valią Rafaelis ėmė artintis prie Sem.

– O kas dėl to kaltas? – dar kartą paklausė jis, o galvoje gimė drąsus planas. – Ko tikiesi, Sem? Kad porą kartų apsilankius man pasidarys nuobodu ir paliksiu tave ramybėje?

Iš tikrųjų ji taip ir manė, ir atrodė šiek tiek susigėdusi.

– Visai ne.

Bet manė ji taip. Buvo matyti. Tikėjosi, kad tai tik laikinas Rafaelio pykčio ir galios rodymas. Ji tikriausiai buvo labai patenkinta, kad dabar jis suprato, ir kad ji su sūnumi – jo sūnumi – bus palikti ramybėje ir galės gyveni toliau, kai jam nusibos.

Staiga Rafaelis panoro jėga įsibrauti į Sem gyvenimą. Kuo giliau. Prisiminė, koks tai jausmas – toji sulaikyta akimirka, kai nė vienas iš jų nebegalėjo nė kvėptelėti, nes jis buvo taip giliai įsiterpęs jai…

– Be jokių kalbų, bus tik taip, kaip aš noriu, – iškošė jis pro dantis, be gailesčio atsikratęs tų masinančių vaizdų, kad suvaldytų savo kūną, jam prireikė žvėriškų pastangų.

– Rafaeli…

– Ne, Samanta. Pripažįstu, tu teisi manydama, kad svarbiausia Mailo interesai, todėl sutinku, kad jis turėtų pasilikti ten, kur jam saugiausia.

– Ar tikrai?

Rafaelis net nepasivargino dar kartą patvirtinti ir tęsė:

– Taigi, turėdamas tai galvoje, nusileidžiu.

Ji linktelėjo. Tik dabar atrodė susijaudinusi. Gerai. Taip jai ir reikia. Rafaelis nusišypsojo akimirką pajutęs pasitenkinimą, nes, pažvelgusi į jo lūpas, ji nuleido sudrėkusias akis.

– Persikelsiu pas tave.

Sem pažvelgė į jį išplėtusi akis. Jis matė, kad ji stengiasi suvokti, kas pasakyta. Net šiek tiek papurtė galvą.

– Atleisk… nemanau, kad būsiu gerai išgirdusi… Sakei, ką darysi?

Rafaelis šypsojosi dar plačiau, nes pirmą kartą per tas dienas jam buvo smagu.

– Gerai išgirdai mane, Samanta, sakiau, kad persikelsiu pas tave. Tada nebeturėsi dingsties neleisti man matytis su sūnumi, nes darysiu viską, ką galiu, kad būčiau jums naudingas. Argi tai blogai?

Sem pajuto, lyg laikas būtų sustojęs, nepatikėjo tuo, ką išgirdo. Tada iš savimi patenkinto Rafaelio veido išraiškos nusprendė, kad išgirdo gerai. Ir dar du kartus.

– Bet… tu negali. Noriu pasakyti… – Jos galvoje buvo tikra maišalynė. – Nėra vietos.

Rafaelis kilstelėjo antakį.

– Man atrodo, kad namas gana didelis. Ar esu teisus, kad ten mažiausiai trys miegamieji? Man pakaks vieno.

Sem keikė vyro akylumą ir stengėsi negalvoti apie didžiulį Rafaelio miegamąjį jo palazzo, su lova, kurioje kuo puikiausiai tilptų futbolo komanda. Jie buvo išnaudoję kiekvieną lovos colį.

Ji ryžtingai nusprendė:

– Prastas sumanymas. Tau ten bus nepatogu. Namas anaiptol neištaigingas. – Ji mostelėjo ranka, rodydama, kad turi galvoje šios aplinkos prabangą.

Rafaelis nusivaipė.

– Man vienam šios patalpos per didelės. – Tada jo akys šelmiškai suspindo. – Netikėtai man atsirado noras pereiti prie kuklesnių poreikių.

Sem vėl pajuto kylant kartėlį. Be abejo, jis panašiai mąstė, kad jo norai tapo kuklesni, kai kurį laiką buvo ja susižavėjęs. Reikia manyti, kad Rafaelį sugundė visiškas jos nepatyrimas ir nekaltybė, nes tuokart jam buvo pabodusios labiau patyrusios moterys, kurias paprastai rinkdavosi. Taip Samanta mąstė, nes vyras nė karto nebuvo pasirodęs su ja viešumoje, jų pasimatymai vykdavo nuošalesnėse vietose ir slaptai.

Sem papurtė galvą, vien nuo minties, kad Rafaelis ilgą laiką gyvens jos namuose, jautė įtampą. Jau nekalbant apie tai, jog jis tikėjosi, kad jinai pas jį dirbs.

– Ne. To nebus. Gal jei persikeltum arčiau…

Netikėtai Rafaelis atsirado pernelyg arti, ir Sem kalbėdama užsikirto. Visas jo šelmiškumas išgaravo.

– Ne, Samanta. Atsikraustysiu pas tave, ir tu jokiais būdais manęs neatkalbėsi. Jau ir taip praleidau svarbiausius savo sūnaus gyvenimo įvykius ir neketinu daugiau gaišti nė akimirkos.

Sem maldavo virpančiu balsu:

– Prašau, turėtum rasti kitą būdą, kaip tai padaryti.

Rafaelis priėjo dar arčiau. Sem juto jo kvapą, matė žalių akių žiburiukus. Pastebėjo tamsius barzdos šerius ant smakro. Jis turėjo skustis du kartus per dieną. Jai suspazmavo skrandį.

– Štai dėl ko nenori, kad atsikraustyčiau, Sem… Taip nebūtų, jei nieko man nejaustum, tiesa?

Ar Rafaelio balsas tapo kimus, ar tik jai taip pasirodė? Sem tik žiūrėjo į jį ir mirkčiojo. Jo akys buvo miglotos, žalios, aistringos. O ji degte degė. Tik pastebėjusi vyro akių gilumoje kažin ką niūraus ir nedoro, išsilaisvino iš kerų. Pabūgo, kad jis ir vėl ją palies, kaip tą darė anksčiau, ir žengė žingsnį atgal, ją sukaustė šaltis.

Vien pagalvojus, kad bus išsidavusi, kad jis galbūt apsvarstė jos elgesį ir įtarė, jog pyktis tėra priedanga, moteriai darėsi bloga iš gėdos ir pažeminimo.

Pasistengusi kalbėti kaip galima ramiau Sem tarė:

– Nebūk juokingas, Rafaeli. Nei aš tavimi domiuosi, nei tu manimi. Viskas seniai pamiršta.

Jo akys liepsnojo.

– Tai ar nebus jokių keblumų, kai gyvensime kartu, kad man būtų lengviau priprasti prie savo sūnaus, kurį laikei nuo manęs atskyrusi trejus metus?

Iš tiesų tai buvo ne klausimas. Rafaelis kalbėjo taip pat iš aukšto, kaip jos skyriuje darbe, kai nė neabejojo, kad ji taps jam pavaldi. Jausdama, kad kitaip jau nebus, Sem pagalvojo, kad jei ir toliau priešinsis Rafaeliui, jis tik dar labiau užsispirs. Arba jam vėl gali kilti noras flirtuoti, siekiant įrodyti savo galią, ir galbūt tada ji tikrai išsiduos.

Nuo tos minties Sem išpylė šaltas prakaitas. Niekada neturi pamiršti, kad jis ją be gailesčio atstūmė, ir neleisti, kad jis sužinotų, ją labai įskaudinęs.

Patikino save, kad Rafaelis, šiaip ar taip, darboholikas, taigi retai jį matys. Kad ir kaip iš aukšto jis kalbėtų, ji iš tikrųjų nemanė, jog jis ištvers ilgiau nei savaitę žaliame, bet labai nuobodžiame Londono priemiestyje.

Rafaelis – italų grafo ir garsios ispanų gražuolės sūnus – buvo pripratęs prie gražių daiktų, o ypač prie gražių moterų. Pripratęs gauti, ko reikia.

Tai suprasdama ir nujausdama, jog jis netrukus susivoks, kad jos namai ne jo meilužių priebėga, ir kad visa tai jam greitai įkyrės iki gyvo kaulo, Sem pakėlė smakrą ir tarė:

– Kada ketini atsikraustyti?

Praėjus keturioms dienoms, penktadienio vakarą Sem, įsitempusi kaip styga, laukė pasirodant Rafaelio. Vyras turėjo atsikraustyti šį vakarą, ir visą savaitę kasdien atvažiuodavo jo darbuotojai paruošti namų Rafaelio atvykimui.