Sem palengvėjo, kad atgaus laisvę.

– Žinoma, dirbk.

Ir tada ji pasileido tekina, šokavo iškart per dvi pakopas, visai kaip paauglystėje.

Rafaelis girdėjo laiptais bėgančią Samantą ir purtė galvą. Jis vėl pasižvalgė po kambarį. Tikrai aplinka jam neįprasta, kad ir kaip teisintų Sem. Tie sunkūs metai, kai jis vien dirbo, mokėsi ir miegojo, ir taip diena po dienos, skendėjo kažkur miglose.

Jautėsi šiek tiek priblokštas, kad lengvai išsipasakojo Sem tai, ko niekada su niekuo neaptarinėjo. Buvo ne paslaptis, kad jis nepadėjo patėviui susigrąžinti šeimos palikimo, bet žmonės visada padaro savas išvadas.

Jis suspaudė lūpas. Anksčiau atsispyrė norui išsipasakoti – susitelkė į kūno malonumus, buvo patenkintas, kad netenka kalbėtis. Bet kokia kaina vengė didesnio artumo.

Rafaelis nusikeikė ir perbraukė delnu per plaukus, su kostiumu pasijuto kaip sukaustytas. Jis čia atvažiavo tiesiai iš susitikimo mieste. Vos įėjęs pro lauko duris pasijuto lyg būtų uždarytas tarp keturių sienų, ir keistai panoro apsisukti, vėl sėsti į automobilį ir važiuoti visu greičiu į priešingą pusę.

Keletą neramių akimirkų, kai žiūrėjo į Sem, laukiančią prieškambaryje, tegalėjo prisiminti, kaip prieš keletą dienų ją ryte rijo. Tikino save, kad gali pasikviesti teisininkus, kurie padiktuotų jai sąlygas, ir ji būtų nubausta už tai, jog nepasakė jam apie Mailą.

Tada pamatė Mailą ant jos rankų, ir baimė būti uždarytam dingo. Štai dėl ko jis čia. Nes nebenori, kad praeitų dar keli mėnesiai, kol vėl atsiras proga pasisakyti sūnui kas jis toks. Dar keletas mėnesių be tų trejų metų, kuriuos praleido veltui. Rafaelis iš tiesų taip ir neatleido tėvui, kad šis palūžo ir taip teatrališkai išėjo iš sūnaus gyvenimo. Kad išleido tiek daug pinigų moteriai, kuri jo niekada nemylėjo. Kad galop tapo verksniu ir nevykėliu.

Metų metus Rafaelis pavydėjo jaunesniajam broliui Aleksijui, kuris augo tėvo mylimas ir remiamas. Pavydas buvo toks didžiulis ir Rafaelis jautė, jog kartėlis taip slėgė Aleksijų, kad pastarasis atsisakė priklausančio palikimo. Rafaelis niūriai šyptelėjo. Gal tai įrodymas, kad laimingas niekada nebūsi?

Vyras nužingsniavo į darbo kambarį, atsisėdo už rašomojo stalo ir įjungė keletą mechanizmų. Netikėtai išgirdęs virš galvos garsus, liovėsi dirbęs. Jam suspaudė širdį supratus, kad tiesiai virš jo, matyt, yra Mailo miegamasis. Paklusęs norui, į kurį nepajėgė nekreipti dėmesio, Rafaelis atsistojo, išėjo iš darbo kambario ir ėmė tykinti laiptais lyg kokia pantera.

Pamatęs, kad Mailo kambario durys pusiau praviros, sustojo ir pažvelgė vidun. Išvydęs vaizdą sulaikė kvapą. Apsikabinusi Mailą Sem sėdėjo atsirėmusi į šviesiomis spalvomis nudažytą lovos galvūgalį. Priešais laikė atverstą knygelę ir, juokingai nutaisiusi balsą, garsiai skaitė, o Mailas kikeno.

Rafaelis buvo pamiršęs, kad ji skaito ir rašo užsidėjusi akinius. Su jais Sem atrodė labai susikaupusi ir itin gundanti. Jos lūpos buvo pilnos ir rausvos. Pro paprastus baltus marškinėlius ir kelnes buvo matyti dailios linijos, labai sutrikdžiusios Rafaelį. Nesitikėjo pamatyti Samantą tokią. Ir vis tiek kažin kas buvo šiek tiek pažįstamo – atgarsis to negailestingai užgniaužto jausmo, kai ji pasisakė esanti nėščia. Prieš trenkiant tam smūgiui ir begėdiškai kylant įtarimui, kad čia bus kėslai, sukirbo nerimas. Kažkas trapaus ir dar nepatirto.

Ir Rafaeliui kilo neapykanta, kad Sem vis dar jaudina jį. Kad jis jos tebetrokšta. Kad tuos ketverius metus audrino jo vaizduotę, kai jis mažiausiai to tikėjosi. Dabar jam būtų sunku prisiminti savo paskutiniosios meilužės vardą, bet Sem… Jos vardas niekada neišdils iš atminties. Ir buvo labai apmaudu, kad ji pasirodė esanti nemažiau klastinga nei jo motina, tik savaip. Kad slėpė nuo jo ką turi brangiausio. Sūnų.

Kokią akimirką Rafaelis abejojo, ar protingas sprendimas finansuoti universiteto tyrimų programą tam, kad būtų arčiau Sem. Tada prisiminė, kaip pažvelgė į žalias Mailo akis, kaip švyturiai signalizavusias jam apie jiedviem bendrus genus.

Nors logiškiems pamąstymams turėjo svarią priežastį, Rafaeliui buvo sunku pripažinti su logika nieko bendra neturinčius gilius jausmus.

Rafaelis vėl pažvelgė į sūnų ir prispaudė ranką prie krūtinės, kur kaupėsi skausmas. Tai bus jo viso gyvenimo tikslas – stengtis, kad Sem nebepašalintų jo iš sūnaus gyvenimo. Kad ir kiek tai kainuotų. Net jei reikėtų su Sem praleisti visas dvidešimt keturias valandas per parą. Jis pajėgs jai atsispirti. Ar jis gali geisti moters, užkirtusios kelią jam pasinaudoti pačia pagrindine žmogaus teise? Teise būti tėvu.

Vėliau, kai Sem jau gulėjo lovoje, gerai pažįstami seno namo girgždesiai, paprastai ją nuramindavę, dabar rodėsi grėsmingi. Nuo Rafaelio Falkonės ją teskyrė keletas plytų, sutvirtintų kalkių skiediniu. Pamažu ji ėmė suvokti tikrovę. Dabartinę tikrovę. Kad teks gyventi ir dirbti su Rafaeliu Falkone. Sem kilo įtarimas, kad viešai parodęs savo įtaką, kuria naudodamasis privers ją pas save dirbti, jis pirmiausia turėjo tikslą ją supykdyti, o tik paskui grynai profesinių motyvų, kaip teigė paskambinęs telefonu.

Nuo minties, kad vėl teks grįžti į gamyklą, ją išpylė šaltas prakaitas. Nors iš pradžių Sem ten labai patiko – buvo taip įdomu, juk stažavosi vienoje iš pažangiausių automobilių pramonės įmonių.

Pradinį kapitalą Rafaelis susikrovė sukūręs kompiuterinę programinę įrangą, labai pagelbėjusią konstruojant automobilius. Štai kaip jis iškilo ir pribloškė pasaulį savo sėkme. Tada jau galėjo finansuoti, pastatyti Falkonės automobilių pramonę ant kojų – įžiebti jai naujos gyvybės, pakeisti nuomonę, esą Falkonės automobiliai pasenę ir nebemadingi. Dabar Falkonės automobiliai buvo patys populiariausi ir lenktynių trasose, ir keliuose.

Sem buvo visų tų įvykių įkarštyje, darbavosi kuriant naujausius modelius, stengėsi perprasti kurą tausojančių variklių sistemas. Nuo pat pirmos dienos Rafaelis kėlė jai nerimą. Pamačiusi jį skaisčiai parausdavo, nesitikėjo, kad jis tikrovėje toks pat žavus kaip leidinių fotografijose.

Jis stebino ją, kad nevengė rankų darbo, nesibaimino išsitepti, kad visada žinojo daugiau nei visi darbuotojai drauge, buvo stulbinamai sumanus bei protingas. Pramonės šakoje, kur paprastai viešpatauja vyrai, Samanta sutiko daugiau gamykloje dirbančių moterų nei per visus savo studijų metus. Čia tikrai buvo vadovaujamasi lygių galimybių principu.

Samanta pajuto, kad kiekvieną dieną stengiasi pamatyti Rafaelį, o susidūrusi su jo žvilgsniu – tie susidūrimai darėsi vis dažnesni – nusukdavo akis į šoną kaip nepatyrusi mokinukė. Ji buvo nekalta – tiesiogine prasme. Vaikystę praleido su abejingu tėvu ir buvo taip įnikusi į knygas, jog nė nepakeldavo galvos – jos paauglystė buvo gana nuobodi ir rami. Tuo metu, kai bendraamžės bandė susitikinėti su berniukais, Sem veltui stengėsi rasti ryšį su savo išsiblaškiusiu, bet talentingu tėvu. Braidę buvo apėmusi visiška neviltis, ir ji liovėsi įkalbinėjusi mergaitę išeiti iš namų ir pasilinksminti, užuot rūpinusis mokslais bei tėvu.

Ir štai paradoksas: nors ją žavėjo vyriška specialybė – kad ir jos gautas darbas – ji visada troško jaustis moteriškesnė. Kaip tik šiuo slaptu merginos troškimu visai atsitiktinai pasinaudojo Rafaelis. Vien tik nuo jo žvilgsnio Sem pasijuto moterimi pirmą kartą gyvenime.

Vienas iš pirmų jų pokalbių vyko prie sudėtingo variklio. Kiti stažuotojai ir inžinieriai netrukus nuėjo šalin, ir Sem norėjo pasekti jų pavyzdžiu, bet Rafaelis pastvėrė ją už riešo. Jis bematant ją paleido, bet oda toje vietoje dar ilgai degė, o pilve kilo tikras gaisras.

– Taigi, – domėjosi jis gundančiu balsu: – Iš kur toks susidomėjimas ir potraukis varikliams, panele Rurk?

Panele Rurk nuskambėjo šiek tiek pašiepiamai, lyg tai būtų koks jų slaptas sutartinis ženklas. Sem buvo pakerėta ir atsakė jam ne tuojau pat. Mergina gūžtelėjo pečiais, nukreipė žvilgsnį į šalį nuo skvarbių vyro akių, kurios ir kėlė jai džiugesį, ir baugino.

– Mano tėvas buvo profesorius fizikas, taigi augau mokslinėje aplinkoje. O mano senelė… tėvo motina… buvo airė, bet per Antrąjį pasaulinį karą atsidūrė Anglijoje, dirbo keliose automobilių gamyklose. Matyt, ji mėgo šį darbą ir turėjo jam įgimtą potraukį – tokį didelį, kad net karui pasibaigus keletą metų tęsė šį darbą, tada grįžo namo ir ištekėjo. – Sem vėl gūžtelėjo. – Manau, čia mūsų šeimos pomėgis.

Dabar Sem mąstė apie save jauną ir nepatyrusią ir pasijuto nejaukiai. Buvo tokia atvira, ir ją buvo lengva suvilioti. Pakako tik vieno svaiginančio bučinio Rafaelio biure, ir ji jam atsivėrė, pamiršusi, kad patirtis moko būti kuo toliau nuo bejausmių žmonių.

Jis šnabždėjo jai, kad ji jausminga, gundanti, graži, ir ji sutirpo. Mergaitė, kuri brendo nekreipdama dėmesio į savo seksualumą, neturėjo priemonių apsiginti nuo prityrusio, rafinuoto viliotojo Rafaelio.

Į meilės sūkurį ji įpuolė greičiau nei Alisa iš Stebuklų šalies į Triušio olą. Kaip Alisos, taip ir jos gyvenimas visiškai pasikeitė: gražios suknelės, svaigūs pasimatymai – vieną vakarą Rafaelis net nuskraidino ją sraigtasparniu į Veneciją vakarieniauti.

Paskui jiedu mylėjosi. Jis atėmė jai nekaltybę švelniai, ko ji nesitikėjo iš įgudusio suvedžiotojo. Tai jaukė protą, veikė kaip narkotikas. Sem nebežinojo ką ir manyti, nes nė neįsivaizdavo, kad nepatrauklus vos ne berniokiškas jos kūnas galėtų ką nors jaudinti – ką jau kalbėti apie tokį vyrą kaip Rafaelis Falkonė, galėjusį rinktis gražiausias pasaulio moteris.

Per trumpą jų romaną jis perspėjo: Samanta, tik neįsimylėk manęs. Nesitikėk, negaliu tau pasiūlyti ko nors daugiau… Tačiau ji nesiklausė. Tarė sau, kad jis turėjo ką nors jausti, nes besimylėdami lyg ir buvo peržengę šios žemės ribas ir pasiekę gelmę.

Tačiau tuokart Samanta tik nusijuokė ir, nenorėdama pasirodyti naivi, nerūpestingai tarė: Nesirūpink, Rafaeli! Suprask, ne kiekvienai tavo sutiktai moteriai lemta tave įsimylėti. Žinau, kas tai yra. Tai tik seksas.

Prisivertė ištarti tai balsu, nors jautėsi lyg durtų peiliu sau į pilvą ir smeigtų dar giliau. Tada visai neturėjo patyrimo ir jautėsi lyg atsidūrusi Atlanto vandenyno viduryje. Žinoma, sakė netiesą. Iš tikrųjų tik vergiškai pasidavė pražūtingam Rafaelio žavesiui, kaip bet kuri kita silpna moteris.

Jei jau taip, jis davė jai gerą pamoką. Trumpą akimirką ji buvo pametusi galvą ir pamiršusi, kad jei viskas atrodo kaip sapnas, ir jauti, jog sapnuoji, tada tai išties tėra sapnas. Tikrovė buvo daug paprastesnė, ir jai buvo lemta į ją sugrįžti. Su Mailu ar be jo.

Kumščiuodama po galva pasidėtą pagalvę lyg taip galėtų tolyn nustumti visus prisiminimus, Sem sumerkė akis ir davė sau pažadą nė akimirką neišsiduoti, kaip smarkiai šis vyras ją įskaudino.

– Mamyte, tas vyras tebėra čia. Jis žemai, kambaryje, kur knygos.

Sem pajuto, kad sūnus nelabai jau švelniai ją purto ir atsimerkė. Pagaliau bus užmigusi prieš išauštant. Vėl. Mailo akys buvo didžiulės, Sem su vargu atsisėdo, prisitraukė jį sau į glėbį ir pajuto skrandžio spazmus prisiminusi, kas pas juos yra.

– Jau sakiau tau, kad jis pagyvens pas mus kurį laiką, argi pamiršai? – mieguista priminė ji.

Mailas linktelėjo galvą ir paklausė:

– Bet kurgi jo namai?

Sem kreivai šyptelėjo. Iš kur jos mažam sūneliui žinoti, kad jo tėvui priklauso daugybė namų visame pasaulyje.

– Jis neturi namų čia, Londone.

– Gerai. – Mailas išsiropštė iš lovos ir žaviai pažvelgė į mamą. – Gal dabar galime valgyti Cheerios?

Sem išlipo iš lovos ir siekė paimti chalatą – o tada persigalvojo, nes įsivaizdavo, kaip Rafaelis kandžiu bei tiriančiu žvilgsniu nužvelgs nudėvėtą apdarą. Be abejo, ims svarstyti, ką ypatingo joje pamatė.

Nepatenkinta, kad ją valdo mintis, ką pagalvos Rafaelis, pasirinko džinsus bei ploną sportinį nertinį ir į kuodelį susuko miegant išsitaršiusius plaukus. Nepasidažė. Keiksnojo save. Galų gale juk neketina jo vilioti.

Mailas šokinėjo aplink, o tada liovėsi.

– Ar… ar manai, kad jis irgi valgys Cheerios? – Sūnelis atrodė juokingai apstulbęs. – O kas, jei jis suvalgys mano Cheerios?

Sem pasilenkė ir žnybtelėjo Mailui į nosį.

– Kol aš čia, jis nė nepalies tavo Cheerios. Kad ir kaip būtų, tikrai žinau, kad jis per pusryčius geria tik kavą.

Kažkas sugniaužė jai širdį prisiminus tingius rytmečius, kai Rafaelis su malonumu ją maitino, o pats nevalgė, ir jai buvo smagu.

– Ak, – pareiškė Mailas eidamas iš kambario. – Kava – tfu.

Sem girdėjo, kaip jis lipa žemyn, trepsėdamas kaip visa banda drambliukų, ir prieš sekdama iš paskos giliai atsikvėpė. Darbo kambario durys buvo atviros, praeidama ji išgirdo tylų niūniavimą, ir jai bematant sukirbėjo pilve.

Mailas parodė piršteliu ir garsiai sušnabždėjo:

– Jis ten.

Sem tik linktelėjo, prispaudė pirštą prie lūpų ir nusivedė Mailą į virtuvę, kur berniukas, greitai viską pamiršęs, padėjo dengti stalą.